The Whale

Būtų galima skaičiuoti ir rankų pirštų neužtektų, kiek dažnai komerciniame kine demonstruojamas ar romantizuojamas liesas kūnas. Šoko ir pasibjaurėjimo reakcijų jau nebesulaukia nevalgymo scenos, kūno proporcijų matavimas, ar lipimas ant svarstyklių nervinės anoreksijos kontekste. Tokie filmai dažniausiai siekia pritraukti paauglių amžiaus kategoriją, tačiau šįkart truputį kitaip. Garsaus amerikiečių režisieriaus Darreno Aronofskio filmas „Banginis“ (The Whale, 2022) pasakoja istoriją apie nutuksį veikėją Čarlį, kuris leidžia mums susipažinti su emocinio valgymo ir depresijos kamuojamo asmens kasdienybe. Aktorius Brendan’as Fraser’is įkūnyjęs Čarlio personažą apdovanotas „Oskaro“apdovanojimu už geriausią vaidybą, sugebant žiūrovą įtikinti kiekvienos akimirkos detale. Filmas patiks emocionaliam žiūrovui, mėgstančiam dramos žanrą ir lėtesnį tempą.

Nesunku pastebėti, jog režisierius domisi psichologijos ir psichopatologijos atvaizdavimu kine. D. Aronofskio „Rekviem svajonei“ (Requiem for a dream, 2000 m.), pagal puslapio www.imdb.com reitingą, tai yra vienas iš šimto geriausių filmų pasaulyje, leidžiantis iš šono regėti priklausomybių susiformavimą, išgyventi adiktyvaus asmens potraukio jausmą medžiagai ir elgesiui, tapatybės praradimą, pažeidžiamumą. Šie kūriniai susišaukia, nes režisierius „Banginyje“ taipogi nagrinėja priklausomybių tematiką – mitybos ir pagrindinių personažų priklausomumą vienas nuo kito. Kitame menininko filme „Juodoji gulbė“ (Black Swan, 2010 m.), lyg savo karjeros kulminacijos, dvi balerinos siekia pasirodyme „Gulbių ežeras“ baltosios ir juodosios gulbės vaidmenų. Jos įsikūnija į priešingas asmenybės puses, atskleidžiant techninius baleto įgūdžius. Balerinų gyvenimas apipintas valgymo sutrikimais ir perfekcionizmu, todėl „Juodojoje gulbėje“ veikėjas supanti aplinka vaizduojama per išgyvenamas psichozes, patiriant haliucinacijas bei kliedesius, siekiant tapti prima balerina. Taigi, D. Aronofskio filmas „Banginis“ pasirodęs pasaulyje 2022 metų pabaigoje, o Lietuvoje 2023 metų pradžioje, taip pat deda akcentą ant asmens psichologinių problemų bei jo sąveikavimo su aplinka.

Filmo centre tamsiose spalvose ir prietemoje skendintis 272 kg sveriantis Čarlis, kurį žiūrovas žvilgsniu lydi viso seanso metu. Vidurio amžių pasiekęs vyras jaunystėje buvo vedęs, su žmona susilaukė dukros Elės (akt. Sadie Sink), bet dirbant literatūros dėstytoju koledže susipažino su studentu, kuris jam sužadino romantinius jausmus. Išsiskyręs ir atsitraukęs nuo savo žmonos ir aštuonmetės dukros su partneriu gyveno meilėje, tačiau mylimąjam mirus, kartu dingo ir jo džiaugsmas. Panirus į depresiją, savigydos išeitimi tapo maistas. Praradus artimą savo sielos kančias bandome išgydyti sau prieinamais būdais. Dėl didelio svorio judėjimas tampa apribotu, įmanomas tik vaikštynės pagalba, atsigulimas į lovą yra lyg apskaičiuota žingsnių amplitudė, jog pasiektų ramstį, leidžiantį ramiai gultis į patalą. Čarlio gebėjimas gyventi tampa neatsiejamas nuo jo svorio ir tai trauminės partnerio mirties pasekmė. Neišeidamas viešumon, pragyvenimui užsidirba vesdamas nuotolinius rašymo kursus, neatskleisdamas studentams savo išvaizdos per vaizdo kamerą. Pats nenorėdamas pažvelgti savo vidun ir išorėn labiau vegetuoja nei gyvena. Tokia praeitis leidžia pažinti painų lyg labirintas herojaus pasaulėvaizdį ir pasaulėjautį, atvedusį jį į dabarties akimirką.

Filmo siužetas apimą savaitę, suteikiant progą pamatyti skirtingų amžių ir požiūrių veikėjų sąveiką su pagrindiniu personažu. Pirmoje filmo scenoje herojus ištiktas širdies skausmų yra netikėtai aplankomas antraeilio siužeto veikėjo Tomo (akt. Ty Simpkins). Jaunuolis misionierius, skleidžiantis religinės organizacijos „Naujasis gyvenimas“ žodį, aptikęs ligotą Čarlį yra prašomas padėti, perskaitant amerikiečių literatūros klasikos Herman’o Merville’o knygos „Mobi Dikas arba Banginis“ recenziją. Netikėtai atsiradęs Tomas patenkina Čarlio norą ir užmezga su juo dėmesingą santykį, kuris vystosi tolimesnėje filmo eigoje. Netrukus žiūrovas susipažina su artima drauge ir slauge Liza (akt. Hong Chau), kuri rūpinasi Čarliu matuodama jo kraujospūdį, tiekdama valgį, ir tiesiog padėdama išgyventi. Pagrindinio veikėjo dukra paaugle Elė taipogi atvyksta susitikti po 8 metų nesimatymo. Mergaitės patirtos skriaudos dėl nutrūkusios santuokos ir nebendravimo akivaizdžios komunikacijoje su tėčiu. Elė linkusi elgtis asocialiai, jos charakteris kuriamas remiantis iširusios šeimos, homoseksualaus tėvo ir alkoholikės mamos patirtimi. Visi personažai komunikuoti ar rūpintis protagonistu gali tik jį aplankę, kadangi jis neiškelia kojos iš savųjų namų. Dėl sukurtos mažos vyksmo erdvės stebėtojui perteikiami asmeniški individo išgyvenimai bei intymūs veikėjų atsiskleidimų momentai, leidžiantys daugiau suvokti apie personažų identitetus. Misionierius Tomas atvirauja apie problemas, kurias sukėlė marihuanos vartojimas, slaugė pasakoja apie augimą religinės bendruomenės apsuptyje ir brolio netektį. O atžala Elė, slėpdama savo jausmus, bando aštriausiais žodžiais įpjauti Čarliui, jog šis apleido ją, nesuformavo tvirto ryšio, nesuteikė pakankamai pagalbos, jei dukrai kada jos reikėjo. Taigi, kūrinys mažiau ar daugiau atskleidžia kiekvieno subjekto patyrimus, jų intrapersonalinius iššūkius ir tarpasmeninį žaismą.

Neretai per ryšį su kitu, bandydami padėti savo artimam, ieškome ryšio savyje ir tai, kas mus pačius galėtų užpildyti. Žvelgiant iš antraeilių personažų perspektyvos susipažįstame, ką reiškia kitiems dalyviams Čarlio liga ir kasdienybė. Asmenys, slaugantys sergantį neretai perpildo savo pagalbos teikimo taurę. Liza pyksta ant Čarlio dėl nesirūpinimo savo sveikata. Misionierius Tomas kvestionuoja Čarlio nusiraminimo metodą, prašant paskaityti „Mobio Diko arba Banginis“ knygos recenziją, kalba apie Dievo bausmę dėl homoseksualių santykių. Paauglė Elė atrėžia šaltakraujiškas frazes tėvui, kurios pilnos pagiežos ir paniekos. Tokiu būdu pastebime slaugančiųjų erzulį, pyktį ir išeikvotą empatijos jausmą. Labiausiai kaltas protagonistas jauičiasi dėl dukros, bet siužeto eigoje jis stengiasi pasielgti teisingai, kol dar nėra per vėlu. Nors kiekvienas turi poreikį kažkam priklausyti, būti mylimam, mylėti, jaustis saugiu, depresiją išgyvenantis ir svorio nekontroliuojantis asmuo patiria vidinį savęs nepriėmimo konfliktą. Net ir žalodamas save, jis trokšta nuoširdumo ir atvirumo, įsitikinęs, jog visi žmonės iš prigimties yra geri.

Žiūrovas stebi filmą įsitempęs – ar asmuo pasirinks saugoti savo gyvybę, kreiptis pagalbos ir išgyventi? Bendra problemos eiga ir netinkamas rūpinimasis sveikata, leidžia interpretuoti personažų ne tik bendravimo santykius, bet ir įvairias asmens pagalbos priemones – medicininį, religinį ir šeimos požiūrį į problemą. Patyręs traumą asmuo kovoja su stipriu išgyvenimu per besaikį valgymą, kuris suteikęs momentinį malonumą, galiausiai sukelia pasišlykštėjimo jausmus sau pačiam, ir kaltę, dėl kurios jis pastoviai kartoja žodį „atsiprašau“. Susidaro įspūdis, jog šeimos tikslas yra padėti, kol medicina siekia išgydyti kūną, o religija nori išgelbėti dvasią. Nors ir atrodo, jog bendras noras tas pats, kiekvieno metodo skirtingi būdai atskleidžia vis kitokį požiūrį į asmens problemas ir protagonisto perspektyvą į kiekvieną iš jų. Įsivaizduoju problemos analizę, lyg susėdusius kino personažus prie vieno stalo. Čarlis pasakoja savo gyvenimo istoriją ir priimtus sprendimus, o likę veikėjai pernelyg susikoncentravę į savo interesus gina juos bandydami motyvuoti keistis, tačiau pagalbos efektyvumas priklauso tik nuo paties individo pasiryžimo pokyčiui.

Režisierius su šiuo kūriniu išmeta žiūrovą lyg į pasaulio poribį, kuriame laimi mažesnės tikimybės. Statistiškai moterys dažniau vaizduojamos turinčios valgymo sutrikimų, tačiau prieš mus homoseksualaus vyro paveikslas, kuris savo jauname amžiuje jau yra buvęs santuokoje su moterimi ir išsiskyręs, dėl partnerio mirties tapo našliu. Subtiliai perteikiamas amerikiečių greito maisto ir medicinos problemų paveikslas – nesveikos mitybos mąstas, sveikatos priežiūros ir medicinos paslaugų kaina bei širdies ligos. Galėčiau įvardinti šį filmą kaip puikų diskusijai, tai sujaudrinantis skausmingos realybės atspindys. Siūlau pamiršti valgymo sutrikimų idealizavimą ir suvokti prieš žiūrint filmą, jog psichikos sunkumai, traumos ir valgymo sutrikimai nėra patogi tema.

Pavadinimas „Banginis“ kilęs iš Herman Melville knygos „Mobis Dikas, arba Banginis“. Knygoje kapitonas Ahabas lyg Čarlis siekia atkeršyti banginiui, nes dėl jo kaltės sugriuvo jo gyvenimas, tačiau protagonistas susitapatinęs su banginiu negali savęs žlugdyti, nes tai taptų nenuoširdu. Taigi, kapitonu kadaise buvo Čarlis, jis valdė savo troškimus, turėjo įgyvendinamus įgeidžius, tačiau dabar Čarlis yra tapęs Mobiu Diku – didžiausiu banginiu iš visų. Šios dvi pusės grumiasi tarpusavyje, tarsi kovoja ir bėga nuo savo gyvenimo, atvedusio iki šio momento. Giluminio vandenyno kova vyksta veikėjo viduje. Kaip knygoje ir šiame filme, jis siekia atlyginti savo žalą kitiems, jog galėtų išsivaduoti. Kadangi baigtis nėra optimistiška, prisiminiau rašytojo Ernesto Hemingvėjaus kūrinį „Senis ir jūra“, jog „Banginis“ geriau būtų šio kūrinio modifikuota metafora: tarsi senis ir žvejojamas marlinas susidraugautų, įvertintų vienas kito egzistavimą baisios kovos akivaizdoje ir finale senis lyg sugrįžęs į savo vėžes kapitonas, pamatytų Havanos pašvaistes.

Trauma yra nematomas psichologinis išgyvenimas, didindamas savo svorį asmuo perkelia traumą į fizinį būvį. Ir tai, kas nematoma, tampa matoma. Iš maisto gaunamas trumpalaikis malonumas sumažina streso ir nerimo jausmus tik akimirkai, tačiau labai greitai pajuntama kaltė. Vienoje scenoje veikėjas kalba apie tai, jog yra perskaitęs daugybę religinių knygų: Bibliją, Naująjį, Senąjį Testamentus net po kelis kartus. Tačiau valgymo sutrikimai nėra susiję su sukauptomis žiniomis – niekas nėra nuo to apsaugotas. Reakcija į gedulą gali būti kitoniška, užsitęsusi, ar vis dar neigimo stadijoje, nors nuo trauminio įvykio praėjo ne vieneri metai. „Banginyje“ pateikta, jog veikėjas negali pasakyti žodžio „mirtis“ susijusio su artimo žmogaus žūtimi, laiko jo kambarį lyg memorialą, siekiant išlaikyti įspūdį, jog asmuo greitai sugrįš ir yra laukiamas namuose. Priklausomai kiek ilgai tęsiasi ši situacija, tokiam asmeniui reikės daug didesnės pagalbos. Filme pateikta informacija sufleruoja, jog Čarlis negalėjęs užkirsti kelio partnerio mirčiai, atsiskyręs nuo savo šeimos ir aplinkos, sau kaip bausmę skyrė kančios kelią, kuris palaipsniui virsta į lėtinę savižudybę. Siekiama sukelti sau maksimalią kančią, atitaisyti padarytą žalą ir paaukoti savo gyvybę dukrai. Kaip psichologas Viktoras Franklis teigė – ir kančioje yra gyvenimo prasmė.

One could count on the fingers of one hand the number of times the skinny body is shown or romanticised in commercial cinema. Shock and disgust are no longer a reaction to scenes of fasting, measuring body proportions, or stepping on scales in the context of anorexia nervosa. Such films usually aim to attract the teenage age category, but this time is a little different. "The Whale" (2022), by the famous American director Darren Aronofsky, tells the story of Charlie, a nutty character who gives us a glimpse into the daily life of a person suffering from emotional eating and depression. Actor Brendan Fraser's portrayal of Charlie won him an Oscar for Best Actor for his ability to convince the viewer in every detail of every moment. The film will appeal to the emotional viewer who enjoys the drama genre and a slower pace.

It is easy to see that the director is interested in the representation of psychology and psychopathology in cinema. Aronofsky's "Requiem for a Dream" (2000) is one of the top 100 films in the world, according to the ranking of www.imdb.com, and offers a sideways view of the formation of addictions, of the addict's craving for substances and behaviour, of the loss of identity and vulnerability. These works are linked because the director also deals with the theme of addiction in The Whale - the dependence of the main characters on each other and on food. In his next film, "Black Swan" (2010), two ballerinas pursue the roles of a white and a black swan in the performance Swan Lake, as if at the culmination of their careers. They embody opposite sides of their personalities, revealing their technical ballet skills. The ballerinas' lives are riddled with eating disorders and perfectionism, so in Black Swan the characters' surroundings are depicted through the psychoses, hallucinations and delusions they go through in order to become prima ballerinas. Thus, Aronofsky's film "The Whale", which will be released in the world at the end of 2022 and in Lithuania at the beginning of 2023, also focuses on a person's psychological problems and their interaction with their environment.

At the centre of the film, Charlie, who weighs 272 kg, is drowned in dark colours and twilight, and follows the viewer's gaze throughout the screening. The middle-aged man was married as a young man with a daughter Elle (Sadie Sink), but while working as a literature professor at college, he met a student who sparked his romantic feelings. Divorced and estranged from his wife and eight-year-old daughter, he and his partner lived in love, but when his lover died, so did his joy. When he fell into depression, food became the solution to self-medication. When we lose a loved one, we try to heal our soul's suffering in the ways we can. The weight of the person's body makes movement limited, with only a walker available, and lying in bed is like a calculated amplitude of steps to reach a pillar that allows one to lie down in peace. Charlie's ability to live becomes inseparable from his weight, a consequence of the traumatic death of his partner. He stays out of the public eye, earning a living by running remote writing courses without revealing his appearance to the students via a video camera. Unwilling to look inside and outside himself, he vegetates rather than lives. This past offers a glimpse into the labyrinthine worldview of the protagonist and the worldview that has brought him to the present moment.

The film is set over a week, giving the opportunity to see how characters of different ages and viewpoints interact with the main character. In the first scene of the film, a character in heart pain is unexpectedly visited by a minor character, Tom (played by Ty Simpkins). A young missionary spreading the word of the religious organisation "New Life", he comes across the ailing Charlie and is asked to help by reading a review of the American literary classic "Moby Dick or The Whale" by Herman Merrill. Tom, who appears unexpectedly, grants Charlie's wish and establishes an attentive relationship with him, which develops over the course of the film. Soon the viewer is introduced to a close friend and nurse, Lisa (played by Hong Chau), who takes care of Charlie by taking his blood pressure, providing him with meals and simply helping him survive. The protagonist's teenage daughter, Elle, also arrives to meet him after an 8-year absence. The girl's hurt caused by her parent's broken marriage and lack of communication is evident in her communication with her dad. Elle is prone to antisocial behaviour and her character is built on the experiences of a broken family, a homosexual father and an alcoholic mother. All the characters can only communicate or care for the protagonist by visiting him as he does not leave his home. The small space created for the action conveys to the observer the personal experiences of the individual and the intimate moments of the characters' revelations, which allow us to understand more about the characters' identities. The missionary Thomas opens up about the problems caused by his marijuana use, the nurse talks about growing up surrounded by a religious community and the loss of her brother. And Elle, the offspring, hiding her feelings, tries to use the sharpest words to slap Charlie for abandoning her, for not forming a strong bond, for not giving enough help if her daughter ever needed it. Thus, the work more or less reveals the experiences of each subject, their intrapersonal challenges and interpersonal play.

Often, through connection with another, in an attempt to help our beloved, we look for a connection within ourselves and for something that could complete us. From the perspective of the secondary characters, we learn what Charlie's illness and everyday life mean to the other characters involved. People who care for someone who is ill often overflow their cup of support. Lisa is angry with Charlie for not taking care of his health. Missionary Tom questions Charlie's method of calming down, asks to read a book review of Moby Dick or the Whale, and talks about God's punishment for homosexual relations. The teenage Elle retorts cold-blooded phrases to her father, which are full of spite and contempt. In this way, we observe the annoyance, anger and depleted sense of empathy of the carers. The protagonist feels most guilty about his daughter, but in the course of the plot he tries to do the right thing before it is too late. While everyone has a need to belong, to be loved, to love, to feel safe, the depressed person who is not in control of his weight experiences an inner conflict of self-acceptance. Even if he harms himself, he longs for honesty and openness, convinced that all people are inherently good.

The viewer watches the film in suspense - will the person choose to protect his life, seek help and survive? The general progression of the problem and the inadequate health care allows us to interpret not only the characters' interpersonal relationships but also the various means of personal assistance - medical, religious and family approaches to the problem. The traumatised person struggles to cope with the intense experience of binge eating, which, after having given him momentary pleasure, eventually leads to feelings of self-loathing and guilt, for which he constantly repeats the word "sorry". The impression is that the purpose of the family is to help, while medicine seeks to heal the body and religion wants to save the spirit. Although the overall desire seems to be the same, the different approaches of each method reveal a different approach to personal problems and the protagonist's perspective on each of them. I imagine the analysis of a problem as if the characters in a film were sitting around a table. Charlie tells his life story and the decisions he has made, while the rest of the characters, too focused on their own interests, defend them in an attempt to motivate them to change, but the effectiveness of the help only depends on the individual's own commitment to change.

With this work, the director throws the viewer into a world where the lesser chances win. Statistically, women are more often portrayed as having eating disorders, but before us is the image of a homosexual man who, at a young age, has been married to a woman and divorced, only to be widowed by the death of his partner. The picture of American fast food and medical problems is subtly conveyed - the mindset of unhealthy eating, the cost of health care and medical services and heart disease. I would describe this film as a great discussion film, a moving reflection of a painful reality. I suggest that you forget the idealisation of eating disorders and realise before watching the film that mental difficulties, trauma and eating disorders are not comfortable topics.

The name "Whale" comes from Herman Melville's book "Moby Dick, or Whale". In the book, Captain Ahab, like Charlie, seeks revenge on the whale because his life has fallen apart because of the whale's fault, but the protagonist, identifying with the whale, cannot destroy himself because that would be insincere. So Charlie used to be the captain, he had control over his desires, he had his wishes, but now Charlie has become Moby Dick, the biggest whale of all. These two sides are grappling with each other, as if they are fighting and running away from the life that has brought them to this moment. The struggle of the deep ocean takes place inside the character. As in the book and in this film, he seeks to make amends to others so that he can break free. Since the ending is not optimistic, I remembered the writer Ernest Hemingway's "The Old Man and the Sea", and that "The Whale" would be a better metaphor for this work: it is as if the old man and the marlin befriend each other, and appreciate each other's existence in the face of a terrible struggle, and in the final scene, the old man, like a captain who has come back into his own, sees the light of Havana.

Trauma is an invisible psychological experience, and by gaining weight, the person transfers the trauma into the physical state. And what is invisible becomes visible. The momentary pleasure of food relieves feelings of stress and anxiety for only a moment, but very quickly guilt sets in. In one scene, a character talks about having read many religious books: the Bible, the New Testament, the Old Testament, even several times. But eating disorders are not related to accumulated knowledge - no one is immune. The reaction to mourning can be different, prolonged, or still in denial, even though years have passed since the traumatic event. In "The Whale", the character is presented as being unable to say the word 'death' in relation to the death of a loved one, and keeps the person's room as a memorial to maintain the impression that the person will return soon and is welcome home. Depending on how long this situation continues, the person will need much more help. The information in the film suggests that Charlie, unable to prevent his partner's death, cut himself off from his family and his surroundings, and as a punishment, set himself on a path of suffering that gradually turns into chronic suicide. The aim is to cause himself maximum suffering, to make amends and to sacrifice his life for his daughter. As the psychologist Viktor Frankl said, there is meaning in suffering.