Remember to Blink

Prieš keletą savaičių praūžęs kino festivalis „Kino pavasaris“ į ekranus atnešė daugybę gero, ne tik užsienio šalių, bet ir lietuviško kino. Tiesa, būtų galima ginčytis, kiek lietuvių režisierių pristatytų filmų buvo išties verti dėmesio, tačiau bent jau vienas jų, man paliko didelį įspūdį. Tai debiutinis režisierės Austėjos Urbaitės ilgametražis filmas „Per arti“ (Remember to Blink, 2022) dienos šviesą išvydęs Varšuvos kino festivalyje. Režisierės filmas nuo pat pradžių sudomina savo tema nagrinėjančia įsivaikinimo bei tėvų ir vaikų santykius. Prie lietuvių aktorių Dovilės Kundrotaitės, Inesos Sionovos ir Ajaus Antanavičiaus, prisijungė ir prancūzai profesionalai Anė Azoulay ir Arthuras Igual.

„Per arti“ pasakoja apie prancūzų porą, kuri įsivaikina broliuką ir sesutę iš Lietuvos. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Norėdami, kad vaikams būtų lengviau adaptuotis prie naujos aplinkos, jų namuose apsigyvena lietuvė vertėja Gabrielė. Ji turėtų porai padėti suprasti vaikus bei pastaruosius šiek tiek išmokyti prancūzų kalbos. Visgi, netrukus įtėvių susikurtas pasaulis ima griūti dėl skirtingų auklėjimo metodų, kultūrinių skirtumų bei konkurencijos dėl vaikų prisirišimo.

Tai filmas, kuriame gausu įvairių temų: įvaikinimas, tėvų ir vaikų santykiai, motinystė, nesusikalbėjimas, tautinis identitetas, principų kova, egoizmas. Kiekviena tema jau ne kartą yra matyta didžiuosiuose ekranuose, tad kyla klausimas, kuo šis filmas yra kitoks? Atsakymas paprastas, režisierė pasirenka išsikeltas temas atskleisti per jautrią įsivaikinimo proceso prizmę. Režisierė dalinasi, jog dar būdama mokykloje turėjo galimybę apsilankyti vaikų namuose, kur girdėjo pasakojimus, kaip net neįgalius vaikus įsivaikina prancūzai, italai. Teigia, kad „įvaikinimas man atrodo labai trapi ir sudėtinga terpė santykiams. Šioje terpėje tiek meilė, tiek grožis, tiek baimė ir nerimas yra tarsi išdidinti“. Tad tokių temų pasirinkimas atrodo natūralus ir aktualus pačiai režisieriai, kas galiausiai ir lemia tokį filmo įtaigumą.

Vienas iš įdomesnių A.Urbaitės sprendimų naudoti Medūzos bei gyvatės motyvą. Šie simboliai mūsų kultūroje yra skirtingi, tad priklauso, kaip į juos pažvelgsime. Katalikai gyvatę matys kaip kažką blogo, o Medūzą kaip pabaisą, kaip būtent Gabrielė ją vaizduoja vaikams. Kita vertus, pagonybėje gyvatė reiškia savotišką žemės motiną, o Leono, vyro įsivaikinusio vaikus, kuriamame vitraže Medūza yra vaizduojama su paukščiu ir gamtos apstuptyje, tad labiau primena deivę nei pabaisą. Šis simbolių dvilypumas tarsi atspindi pagrindinius veikėjus, kurie taip pat nėra nei teigiami, nei neigiami, jie tiesiog žmonės, kurie daro klaidas ir ateityje gali pasikeisti.

Filmas prikausto, o jam įpusėjus imi savęs klausti, kas bus toliau? Kaip viskas pasibaigs? Tačiau kažkuriuo metu veiksmas pradeda atrodyti skubotas, ypač kalbant apie poros Leono ir Žaklinos santykius, jie pasikeičia labai greitai, nors lygiagrečiai vystomi santykiai su vaikais ir vertėja plėtojami nuosekliai. Taip pat įdomu, kas įvyko Žaklinos praeityje, jog moteris šiuo metu yra disciplinuota, griežta bei nelinkusi rodyti šiltų jausmų deja žiūrovas gauna tik keletą miglotų nuorodų, kurios sudomina, tačiau jokio atsakymo nėra suteikiama.

Tuo tarpu prie aktorių vaidybos vargu, ar galima prikibti. Anė Azoulay ir Arthuras Igual kaip ir jų vaizduojami personažai nemoka lietuvių kalbos, todėl nesusikalbėjimas tarp jų ir vaikų yra tikras. A. Azoulay atliekančiai Žaklinos vaidmenį, tenka nemenka našta, juk ji vaikams atitinka pabaisą, griežtą moterį, kuri kuria taisykles ir nori, kad jų būtų laikomasi, tačiau taip pat turi bandyti užmegzti su jais ryšį ir panašu, kad aktorė puikiai tvarkosi su šia užduotimi. A. Igual įkūnijantis Leoną, ne ką mažiau nusileidžia savo kolegei, nors jo tiek daug ir nematome, jo vaidmuo tampa svarbus, palaikantis kontrastą, nes jam kur kas lengviau sekasi megzti santykius su mažyliais. Inesa Sionova ir Ajus Antanavičius yra mažosios šio filmo žvaigždės, elgdamiesi itin natūraliai atsižvelgiant į jų vaizduojamus personažus. Visgi, panašu, kad sunkiausia dalis atiteko aktorei Dovilei Kundrotaitei, jai teko ne tik kalbėti abejomis kalbomis: lietuvių ir prancūzų, bet ir daugiausia dirbti su vaikais, laviruoti filmavimo procese ir vis sugrąžinti vaikų dėmesį jam nuklydus. Priklausomai nuo vaikų, jai teko ir ne kartą improvizuoti, prisitaikant prie esamos situacijos, tačiau iš to, ką matome ekrane net negalėtume pasakyti, jog tai nenatūralu, kas parodo aktorės meistriškumą.Dar vienas stebinantis dalykas yra techninė šio filmo pusė. Nuo pat pradžių žinome, kad veiksmas vyksta Prancūzijoje, bet kaip galiausiai pati režisierė išduoda, kad namas ir gamta aplink jį buvo nufilmuota Lietuvoje, o kalnai Italijoje. Taigi, filmo postprodukcija ir montažas sugeba puikiai apgauti žiūrovų akis. Tačiau ypatingo paminėjimo nusipelno ir operatorius Julius Sičiūnas, kurio kameros darbas yra įspūdingas. Jo užfiksuoti gamtos vaizdai prie namo ir įtempta šeimyninė aplinka kuria itin ryškų kontrastą.

Taigi, tai išties įtraukiantis filmas, pasižymintis įdomia tema, puikia ir tikroviška aktorių vaidyba bei savo techinine puse. Nekantriai laukiu naujų šios režisierės darbų, kokias temas ji pasirinks analizuoti savo kūryboje ir kuo nustebins ateityje.

A few weeks ago, the "Kino Pavasaris" Vilnius International Film Festival brought a lot of good films to the screens, not only from abroad, but also from Lithuania. It is true that one could argue how many of the films presented by Lithuanian directors were really worthy of attention, but at least one of them left a great impression on me. This is the debut feature film by Austeja Urbaitė, "Remember to Blink7" (2022), which saw the light of day at the Warsaw Film Festival. From the outset, the film is intriguing in its theme of adoption and parent-child relationships. Lithuanian actors Dovilė Kundrotaitė, Inesa Sionova and Ajus Antanavičius are joined by French professionals Anne Azoulay and Arthur Igual.

"Remember to Blink" tells the story of a French couple who adopt a brother and sister from Lithuania. But things are not so simple. To help the children adapt to their new surroundings, a Lithuanian translator, Gabrielė, moves into their home. She is supposed to help the couple understand the children and teach them a little French. However, the world the adoptive parents have created soon begins to crumble because of different parenting methods, cultural differences and competition for the children's affection.

It is a film with a wide range of themes: adoption, parent-child relationships, motherhood, miscommunication, national identity, the struggle of principles, selfishness. Each of these themes has been seen on the big screen many times before, so the question is, how is this film different? The answer is simple, the director chooses to show the themes through the sensitive prism of the adoption process. She shares that when she was still at school she had the opportunity to visit an orphanage where she heard stories of how even disabled children are adopted by the French and Italians. She says that "adoption seems to me to be a very fragile and difficult medium for relationships. In this medium, love, beauty, fear and anxiety are all exaggerated". The choice of such themes therefore seems natural and relevant to the director herself, which is ultimately what makes the film so compelling.

One of the more interesting decisions of A. Urbaitė is to use the Medusa and the snake motif. These symbols are different in our culture, so it depends on how we look at them. Catholics will see the snake as something evil and Medusa as a monster, which is exactly how Gabrielė depicts it for children. In paganism, on the other hand, the snake represents a kind of earth mother, and in the stained glass window by Leonas, the man who adopted the children, Medusa is depicted with a bird and in the cover of nature, so she is more like a goddess than a monster. This duality of the characters seems to reflect the main protagonists, who are neither positive nor negative, they are just people who make mistakes and may change in the future.

The film is captivating, and halfway through you start to ask yourself what will happen next? How will it all end? At some point, however, the action starts to feel rushed, especially with the relationship between the couple Leonas and Jacqueline, which changes very quickly, although the parallel relationships with the children and the translator are developed coherently. It is also interesting what happened in Jacqueline‘s past, that the woman is now disciplined, strict and reluctant to show warm feelings. Unfortunately, the viewer is only given a few vague indications that intrigue, but no answer is given.

Meanwhile, the acting of the actors can hardly be faulted. Anne Azoulay and Arthur Igual, like the characters they portray, do not speak Lithuanian, so the miscommunication between them and the children is real. A. Azoulay, who plays Jacqueline, has a lot on her plate, because she is the monster for the children, a strict woman who makes the rules and wants them to be followed, but she also has to try to connect with them, and she seems to be doing a good job of it. Igual, who plays Leonas, is no less inferior to his colleague, although we don't see as much of him, but his role becomes an important one, supporting the contrast, as he has a much easier time with the kids. Inesa Sionova and Ajus Antanavičius are the little stars of the film, behaving very naturally for the characters they portray. However, it seems that the hardest part was for the actress Dovilė Kundrotaitė, who not only had to speak both Lithuanian and French, but also to work mostly with the children, navigating the filming process and always regaining the children's attention when it went astray. Depending on the children, she also had to improvise a number of times, adapting to the situation, but from what we see on the screen, we cannot even say that it is unnatural, which is a testament to the actress's skill. Another surprising thing is the technical aspect of this film. We know from the beginning that the action is set in France, but as the director herself eventually reveals, the house and the nature around it were filmed in Lithuania and the mountains in Italy. Thus, the post-production and editing of the film manages to deceive the audience perfectly. However, a special mention must also go to the cinematographer Julius Sičiūnas, whose camera work is impressive. His capturing of the nature scenes around the house and the tense family environment create a very striking contrast.

So it's a really engaging film, with an interesting theme, excellent and realistic acting and a technical aspect. I look forward to seeing what new projects this director chooses to explore in her work and what surprises she will have in the future.