Parade

LT // „Paradas“, arba 11 metrų baudinių serija prieš Vatikaną. ENG // "Parade", or a series of 11-metre penalties against the Vatican

4/21/20234 min read

Žanras ,,lietuviška komedija“ atstumia nuo filmo ir sudaro išankstinę nuomonę, kad scenarijus bus banalus ir lėkštas. Dažnai lietuviškos komedijos asocijuojasi su komercija, nenagrinėjančia socialinių, ar moralinių problemų. Bet būtent režisieriaus Tito Lauciaus filmui ,,Paradas“ (2022) negalima lipdyti tokios etiketės.

2020 m. T. Laucius laimėjo Lietuvos kino apdovanojimą (geriausias studento darbas) už trumpametražį filmą ,,Šeima“. Šiemet, neprasidėjus apdovanojimų sezonui, pirmasis debiutinis ilgametražis filmas ,,Paradas“ jau nuo pat pradžių neša sėkmę. Filmas tapo pirmuoju Lietuvos nepriklausomo kino istorijoje, kurio scenarijus nupirktas užsienio rinkos. Jis pasakoja apie išsiskyrusius Miglę (akt. Rasa Samuolytė) ir Eimantą (akt. Giedrius Savickas), norinčius kurti naujas šeimas ir turinčius panaikinti dvidešimt šešerių metų santuokos įžadus. Tačiau gauti bažnytinio teismo patvirtinimą – tarsi ,,laimėti 11 metrų baudinių seriją“...

,,Paradas“ – bažnytinio teismo sistemos absurdiškumą ir taisyklių radikalumą pavaizdavo puikiai. Filmas leido susimąstyti, kad dažnai institucijų griežta tvarka yra ganėtinai pasenusi ir neatitinkanti šiuolaikinių moralinių nuostatų. Ir tuo pačiu, kad konservatyvi bažnytinė tvarka nėra tokia priimtina šiai dienai. Pasimetęs šiuolaikinis žmogus, ieškodamas atsakymų į egzistencinius klausimus, galį jų ieškoti religijoje. Bet dažnai žmogus tampa religingas, dėl tikėjimo kažkuo aukštesniu už save, ar gyvenimo būdo, o ne dėl religinės sistemos ar jos politikos, kuriai vadovauja kiti asmenys. Vienas iš pavyzdžių būtų, kai popiežiaus pareigas ėjo Benediktas XVI ir tuometinės bažnyčios politika ir pareiškimai smukdė jos populiarumą. Taigi, šiuolaikinis žmogus ieško atsakymų ir tiesos, o ne įpareigojimų ir politikos.

Šio filmo stiprioji savybė, lyginat su kitomis lietuviškomis komedijomis, yra socialinė ir moralinė dilema, kurios dažnai pasigendama kituose filmuose. Paraleliai antrame istorijos plane vyksta konfliktas šeimoje, tarp motinos ir vaiko, kuris irgi verčia ieškoti atsakymų ir galvoti, kiek reikia suteikti vaikui laisvės rinktis, kur yra per didelis tėvų įsitraukimas į vaikų gyvenimą, o kur auklėjimas. Taip pat pagrindinės komiškos situacijos kildavo iš kontrastingų personažų: narsios tarsi kovotojos Miglės ir Eimanto – kuklaus ir santūraus. Tą patį galima pasakyti ir apie du kunigus: vienas iš jų norintis padėti ir suprantantis situacija, o kitas priešinasi ir laikosi griežtos nustatytos tvarkos. Manau, kad filmas turėjo ir silpnąją pusę. Dirigentės Miglės ir jos pučiamųjų orkestro nesėkmės ruošiantis didžiajam paradui, nesukūrė pakankamo išorinio spaudimo, kad pradėtume dėl jo jaudintis, ar nerimauti.

Pabaigai, ,,Paradas“ yra išskirtinis ir aukšto lygmens lietuviškos komedijos pavyzdys, kurį galima vadinti Lietuviškos komedijos alternatyva. Ypač aktualus daugeliui lietuvių, kai apie 75% jų save laiko Romos katalikais.

The genre "Lithuanian comedy" is a turn-off and creates a preconception that the script will be banal and flat. Lithuanian comedies are often associated with commercialism that does not deal with social or moral issues. But it is the film "Parade" (2022) by director Titas Laucius that should not be labelled as such.

In 2020, T. Laucius won the Lithuanian Film Award (Best Student Work) for his short film "Family". This year, before the awards season has even started, his first debut feature film, "Parade", has already been a success from the start. It became the first film in the history of Lithuanian independent cinema to have its script bought by a foreign market. It tells the story of divorcees Miglė (played by Rasa Samuolytė) and Eimantas (played by Giedrius Savickas), who want to start a new family and who have to break their twenty-six-year marriage vows. But getting the approval of the ecclesiastical court is like "winning a series of 11-metre penalties"...

"Parade" - the absurdity of the ecclesiastical court system and the radical nature of the rules is perfectly illustrated. The film made us think that often the institutional rigour is quite outdated and out of step with contemporary moral attitudes. And at the same time that conservative ecclesiastical order is not so acceptable today. A modern man who is lost in his search for answers to existential questions can look to religion for answers. But often a person becomes religious because of a belief in something higher than himself, or a way of life, rather than because of a religious system or its policies, which are guided by others. One example would be when Benedict XVI was Pope and the policies and statements of the Church at that time undermined its popularity. So modern man is looking for answers and truth, not obligations and politics.

The strength of this film, compared to other Lithuanian comedies, is its social and moral dilemma, which is often lacking in other films. In parallel, the conflict within the family, between mother and child, takes centre stage, which also forces us to look for answers and to think about how much freedom of choice should be given to the child, about where there is too much parental involvement in the children's lives, and about parenting. Also, the main comic situations came from the contrasting characters: the brave, fighter-like Miglė and Eimantas - modest and reserved. The same can be said of the two priests: one of them is willing to help and understands the situation, while the other resists and follows a strictly established order. I think that the film had a weakness. The failures of the conductor, Miglė, and her brass band in the preparation for the big parade did not create enough external pressure to make us worry about it.

In conclusion, "Parade" is an outstanding and high level example of Lithuanian comedy, which can be called an alternative to Lithuanian comedy. It is especially relevant for many Lithuanians, about 75% of whom consider themselves Roman Catholic.