
Dogtooth
LT // „Iltinis dantis“: Iliuzija paremtas gyvenimas ENG // "Dogtooth": A life based on illusion


Tai filmas, kurį pirmąkart pamačiau būdama dar paaugle. Po peržiūros, net po daugelio metų, išliko nejaukumas ir nenoras jį žiūrėti antrą kartą. Tai toks filmas, kurį prasminga pamatyti dėl scenarijaus idėjos, bet peržiūros kartoti nesinori. „Iltinis dantis“ sukurtas 2009 metais, kuriame pateikta ekstremali šeimos situacija, lydima nesibaigiančios tėvų kontrolės ir manipuliacijos, izoliuojant vaikus nuo išorinio pasaulio.
Graikų režisierius Yorgos Lanthimos sukūrė filmo koncepsiją iš pokalbio su draugais, kurie planavo susituokti. Kartu su scenaristu Efthymis Filippou parašė scenarijų, norėdamas kine praplėsti šeimos sampratą, ją pateikdamas kaip peržengiančią mūsų supratimo ribas, ką normiškai reiškia būti šeima. Be kitų gausybės nominacijų, šis kūrinys laimėjo Kanų kino festivalyje „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, išsiskirdamas savo estetika ir idėja. Būtent šis laimėjimas ir patvirtina, jog surasti kažką panašaus į šį filmą – sudėtinga užduotis.
Lacano teorijos atspindžiai
Veiksmas vyksta čia ir dabar, žiūrovui leidžiant interpretuoti praėjusius veikėjų veiksmus, išgyvenimus, patirtis. Šeimą sudaro despotiškas tėvas, depresyvi ir atsiribojusi nuo šeimos gyvenimo (nors tuo pačiu tėvą palaikanti) motina ir trys bevardžiai vaikai – sūnus ir dvi dukros. Vaikai iš tiesų yra suaugę asmenys, pasiekę fiziologinę, tačiau ne psichologinę brandą. Iš vienos pusės šis sprendimas primena teatrą, kuriame suaugęs asmuo turi vaidinti vaiką. Kine tai neįprasta, todėl žiūrint filmą dažnai aplanko mintis, jog taip netinka, bet būtent tai ir perteikia specifinę nuotaiką, kuria ir siekiama sukurti diskomforto būseną, priverčiančią žiūrovą stebėti filmą iki pabaigos ir smalsiai analizuoti. Nors filmas pagal žanrą patenka į dramos ir trilerio kategoriją, aš suvokiu jį kaip psichologinio siaubo pavyzdį, įsivaizuojant, kas būtų, jei tokia iškreipta fantazija iš tiesų taptų realybe.
Ką reiškia paklusti, jei pasaulis formuojamas manipuliacijos būdu? Prancūzų psichoanalitikas ir psichiatras Jacquesas Lacanas teigia, kad pasaulis vaikui yra kuriamas per kalbą, kuri yra suprantama ne tik kaip žodinė, bet ir kaip simbolinė ženklų kalba. Kadangi tėvai mokina vaikus įvardindami reiškinius, žodžius, vykdydami ritualus, kiekvienas turi individualų savo aš ir požiūrį apie pasaulį, tačiau šiame filme žodžiai praranda realią savo reikšmę. Jūra tampa odiniu foteliu, greitkelis stipriu vėju, ekskursija – atsparia medžiaga naudojama grindų statymui. Ne tik kalbos deformavimas, bet ir nežvilgtelėjimas į savo atspindį veidrodyje, nors jis dažnai pateikiamas kino kadruose, patvirtina įžvalgą, jog pagal J. Lacaną, vaikai nesuvokia savo identiteto. Tapatybė pradeda formuotis, kai ankstyvoje kūdikystėje (6 – 18 mėnesių amžiaus) mažas vaikas pirmąkart pamato savo atvaizdą – tuo metu jis tampa atsiskyrusiu nuo aplinkos asmeniu. Vienoje iš svarbiausių filmo akimirkų matome vyresniosios dukros žvilgsnį į save veidrodyje ir tokiu būdu suvokiame, kad tik dabar gimsta veikėjos esybė. Nors dauguma filmo kritikų remiasi J. Lacano teorija šiame kontekste, tačiau norisi prisiminti psichoanalitiko Sigmundo Freudo asmenybės struktūrą ir psichologo Abrahamo Maslow poreikių piramidę.
Vaikystė, ar jos imitacija?
Filme egzistuoja tik taisyklės ir nėra jokio suvokimo, kaip yra suprantamas gėris ir blogis, kokios yra vertybės. Interpretuojant tokiu būdu, suvokiama, kad akcentuojamasi į kiekvieno iš veikėjų S. Freudas įvardintus Id (instinktyvūs, primityvūs impulsai, kuriuos siekiama išpildyti iškart pajutus poreikį, pavyzdžiui, agresija, seksualiniai troškimai ir pan.) norus, remiantis malonumų principu be dorybės, nes jų superego nėra išvystytas. Tuo pačiu tėvai tenkina tik pirmąjį poreikių A. Maslow piramidės lygį, užtikrindami fiziologinių poreikių patenkinimą, sukurdami įspūdį, jog likusios poreikių stadijos (saugumo, socialinių santykių, savigarbos, savirealizacijos) yra užtikrinamos pseudo būdu. Vaikai užsiima šokiais, muzikavimu, medicinos studijavimu, vis tik tai labiau panašu į ritualą nei į kiekvieną vaiką identifikuojančius aspektus. Galima nutuokti, kad tėvai savo veiksmais siekia, jog dukros ir sūnus išliktų stagnatiški, nepasiekę brandos vadovautųsi savo primityviais inkstinktais. Pagal psichologą Claytoną P. Alderferį, tik egzistencinės stadijos buvimas, be santykių ir augimo poreikių tenkinimo, sukelia regresą. Teigiamas šių aplinkybių rezultatas tas, jog psichika pati norėdama save apsaugoti naudoja regresą kaip nesąmoningą gynybą, kuri padeda išgyventi kritinį laikotarpį. Toks ir yra tėvų veiksmų padarinys „Iltiniame dantyje“.
Filmo veikėjai primena baltus popieriaus lapus: jie tušti, be jausmų, be emocijų, be minčių, kurios būtų vertos gilesnių apmąstymų. Tai keista, nes kai stebime vaikus filme, matome jų aprangas ir ritualus, kurie mums sufleruoja apie vaikystę, bet ši vaikystė kitokia – ji pilna pabaisų ir siekio išgyventi, bet ne džiugesio būti vaiku. Kine perteikta vaikystė – vaikiškų ritualų išgyvenimas: žaidimai, maudymasis, koncertavimas šeimai, šokiai tėvams, tačiau net ir tai galima vadinti šaltais, iškreiptais ritualais. Atrodo, kad ši aleksitimija yra prigimtinis bruožas, tačiau taip pat ugdomas per konkurenciją tarp seserų ir brolio, laimėtojui laimint, pralaimėtojui pralaimint, sukeliant pavydo ir kitų neigiamų emocijų antplūdį, neišveikiant kitais būdais, neanalizuojant. Kyla klausimas, kokia prasmė kurstyti konkurencija pagrįsta santykį gyvenant atsiskyrėlišką gyvenimą? Galbūt tai tėvų asmenybės atspindys, perteikiant tik tai, kas yra jų pačių prigimtis ir ugdymas, neegzistuojant kitokiam suvokimui.
Saugus „nesaugus“ pasaulis
Filme jaučiasi tėvų kontrolė, tačiau keistu būdu galima suvokti, jog tėvai ypatingai myli vaikus. Keliame klausimą, ar taip su savo šeima elgiasi sveiki asmenys? Atsakome, kad ne, ši meilė liguista. Tai reiškia, kad ši tėvų meilė vaikams yra tokia keista ir neatitinkanti visuomenės normų, jog patys gimdytojai dėl savo paranojiškumo ir asocialumo perteikia tas pačias vertybes savo šeimai. Tačiau kontrolė sukuria saugumo iliuziją. Vienintelis asmuo, kuris sukelia chaosą ir viltį, jog tokios disfunkcinės šeimos vaikai gali būti išgelbėti – veikėja Kristina. Ji dirba apsaugos darbuotoja, ten, kur aukštas pareigas užima šeimos tėvas. Tėvui pažadėjus atlygį, ji atvyksta į šeimos namus, jog tenkintų seksualinį sūnaus troškimą ir užpildytų vaikų sociumo ratą, tačiau tikrąjį pasaulėvaizdį ir išorinio pasaulio kino vaizdajuosčių turinti herojė kalbasi apie sapnus ir sutrikdo anksčiau buvusį šeimos gyvenimą. Žiūrovui šis personažas lyg išlaisvintojas, galintis išvaduoti iš melo pinklių, tačiau dėl ko ši veikėja nepadeda pamatyti tikrosios šviesos? Ji puikiai reprezentuoja slogią filmo tematiką, sufleruodama, jog nei vienas negali būti išgelbėtas kito.Tai kiekvieno kaip atskiro individo kelionė.
Į filmą pažvelgus iš evoliucinės perspektyvos, galima suvokti, kad tėvai, augindami savo vaikus siekia juos apsaugoti adekvačių žmonių pasaulyje įvardijamais sadistiškais ir nemoraliais būdais, tik tam, kad jie išgyventų ir patenkintų savo pirminius poreikius. Tėvai įvairiomis priemonėmis manipuliuoja realybe, siekiant atžalas apsaugoti nuo išorinio pasaulio blogybių. Tai kelia klausimą interpretacijai, kiek tėvai yra patys nesaugūs savyje, jog įsivaizduoja Žemę tokią pavojingą, jog jaučia atsakomybę sukurti naują pasaulį savo atžaloms. Jis formuojamas namų ir kiemo erdvėse, tėvai kaip visagaliai pasaulio kūrėjai kuria esamiems žodžiams naujas žodžių reikšmes savo kūriniams, vaikams. Šis filmas absoliučiai tiesiogiai perteikia posakį „tėvams vaikai – visą gyvenimą vaikai“. Iliuzija paremtas gyvenimas sukuria šeimos destruktyvų pasaulio vaizdą. Tėvai puoselėja nesaugų prieraišumą, kurio pasekoje vaikai niekada negalėtų „optimaliai funkcionuoti” visuomenėje ne tik dėl jų pačių identiteto, bet ir dėl santykio su kitais, savęs pažinimo įgūdžių ir savarankiškumo stokos. Vienintelė tiesa, kuri vaikams yra pažįstama, tai tėvų pasakojimas apie pasaulį, kuris yra priešingas paprastų žmonių realybės suvokimui.
Priežastis dėl kurios galėčiau priskirti šį filmą siaubo žanrui yra, jog būtų neįtikėtinai baisu atsirasti veikėjų pasaulyje. Tėvai man pasaulį perteikė kaip saugią vietą augti, mokė naujų įgūdžių ir skatino būti drąsiai ir nuoširdžiai, suprasti empatiškai tiek kitus ir save, todėl sunku suvokti, ką reiškia gyventi kitaip. Deja, bet galbūt kažkam šis filmo scenarijus – jų realybė. Būnant žiūrovo pozicijoje kamuoja jausmas, kad visa tai pateikta taip realistiškai, lyg eilinių dienų vyksmas ir nesijaučia, jog tai režisieriaus iliuzijos produktas. Greičiausiai tai ir yra labiausiai gąsdinanti ir intriguojanti filmo sąlyga.
