Close

Nors nuo XIX a. pabaigos nuvilnijusios pirmosios feminizmo bangos lygybės ir diskriminacijos klausimai neatpažįstamai pajudėjo į priekį, niekas negali paneigti tolimesnio patriarchalinės sistemos įsigalėjimo. Vyriškumo be emocionalumo, stojiškumo ir alfa-sigma vyro ideologijos išaukštinimas susipriešina su žmogaus poreikiu jausti emocijas. Visuomenėje, kurioje niekas vyrų neišklauso, jie tampa psichologiškai pažeidžiami. Tai ypatingai aktualu Lietuvai, kuri pagal savižudybių skaičių pirmauja tarp Europos sąjungos šalių. Trisdešimetis belgų režisierius Lukas Dhont’as šių metų Kanų festivalyje „Grand prix“ prizą laimėjusiame, „A24“ platiname filme „Arti“ (Close, 2022), pasitelkdamas gražią dviejų berniukų draugystę tiria vyro vaidmenį visuomenėje

Leo (akt. Eden Dambrine) ir Remi (akt. Gustav De Waele) yra trylikamečiai „artimesni nei broliai“ draugai. Visą vasarą jie praleidžia kartu žaisdami, lakstydami Leo šeimos spalvingoje gėlių fermoje, kalbėdami apie svajones ir ateitį. Didelėmis vaiko akimis matoma nostalgiška nuotaika pasiekia viršūnę, kai Leo žavisi Remio grojimu koncerte ir mes, žiūrovai, suprantame, kad tai – „jo žmogus“. Jauni aktoriai prisotina kasdienius pokalbius tyra meile, kuri sukuria gyvą ryšį su žiūrovu ir padeda įprasminti filmo problemą: kodėl visuomenė smerkia platoniškus, bet švelnumu grįstus santykius tarp vyrų?

Tarsi atsakymą gauname scenarijaus vingį, kai praėjus vasarai prasideda naujas etapas pagrindinėje mokykloje, kurioje abu berniukai patenka į tą pačią klasę. Jų bendraklasiai įkyriai įtarinėja, jog jie pora, kas aplinkiniam sukelia juoką. Leo užgauliojimai paveikia stipriau, nes jis trokšta būti „one of the boys“ arba tiesiog pritapti: daužytis ledo ritulio aikštelėje, prie pokalbių dideliame vaikinų rate prisidėti žvengiant iš nejuokingų juokelių (ypatingai, jeigu šaiposi iš tavęs paties), visiems iš eilės spausti rankas. Subtiliai destruktyvi mokyklos aplinka sukurta ypatingai autentiškai, tad net nekeista sužinojus, jog siužetas paremtas paties filmo autoriaus gyvenimiška patirtimi.

Draugų santykiuose atsiradusi atskirtis slogi, problema didesnė, nei berniukai sugeba komunikuoti ir iš to kyla įtampa. Remis stengiasi palaikyti jų ryšį, nesupranta Leo atsiribojimo būnant mokykloje ir už jos ribų. Jo augantį pyktį geriausiai atskleidžia važiavimo dviračiais scenos: iš pradžių Remis greitėja, kad Leo atsiliktų, po to tyliai nusuka į savo pusę ir regime kaip Leo tolsta fone. Dėl to, kai Leo nepalaukęs vienas nuvažiuoja į mokyklą, Remi tai suvokia kaip galutinę draugystės išdavystę ir imasi to, kas belieka emociškai suvaržytam berniukui – smurto prieš draugą. Juos atskyręs mokytojas taria: „Viskas baigta, Remi“.

Domintis šiuo filmu, o gal labiau pačiu režisieriumi, manau svarbu atkreipti dėmesį ir į prieš jį patį nukreiptą kritiką. Kai kuriems žiūrovams atrodo, kad jo filmuose kuriama siužeto linija vaizduoja LGBT veikėjų kančias ir kad tokia reprezentacija juos nužmogina, o gal ir apskritai nėra reikalinga: filmai turėtų nuskriaustus žmones paguosti, o ne pavaizduoti jų didžiausias baimes. O gal, „Menas turėtų paguosti sutrikusius ir sutrukdyti įsipatoginusius“ (cit. César A. Cruz)? Šio filmo kontekste tokie kaltinimai atrodo pritempti, nes filme apskritai nėra vaizduojami atvirai homoseksualūs žmonės (nors pats LDhont’as yra minėjęs, kad Remio personažas yra homoseksualas). Tuo tarpu didžioji dalis Dhont’o pirmojo filmo „Mergina“ (Girl, 2018) vos ne sadistiškai vaizduoja trans merginos fizines ir emocines kančias. Žinoma, galima sakyti, kad to tikslas yra autentiškai perteikti atstumtos žmonių grupės patirtis, kurios dažniausiai yra skausmingos ir daugeliui mūsų nesuvokiamos.

„Arti“ kino teatre žiūrėjau du kartus ir abu juos, ekrane pasirodant titrams, salėje girdėjau prislėgtą žiūrovų kukčiojimą. Draugystės praradimo, kaltės ir netekties temos yra vienos svarbiausių filme ir filmo kūrėjų komanda įvairiomis priemonėmis siekė pažadinti žiūrinčiuose emocijas. Šilti filmo atspalviai ir minkšti šešėliai filmo pabaigoje, skirtingai nei jo pradžioje, slegia, nes tampa tik atsiminimu. Garso dizainas vietose išmuša iš vėžių: negailestingai šokinėjame nuo tylos į triukšmą ir tik klasikinė Remio koncerte skambėjusi muzika yra naudojama ne diegetiniam garso takeliui. Tuo tarpu ledo ritulys, darbas ir laikas tampa dvasinės atramos: Leo gyvena įprasta rutina, kuri atrodo absurdiška, bet kai jis yra pasiruošęs, pamažu leidžia sunkioms emocijoms išplaukti į paviršių.

Filmas nėra lengvas, bet manau, kad jis įgyvendina savo tikslą ir abejingų nepalieka. Galbūt to ir reikia kovoje prieš homofobiją ir toksišką vyriškumą – empatijos.

Although issues of equality and discrimination have moved forward unrecognisably since the first wave of feminism at the end of the 19th century, there is no denying the continued entrenchment of the patriarchal system. The exaltation of masculinity without emotion, the ideology of stoicism and the alpha-sigma male is at odds with the human need to feel emotions. In a society where no one listens to men, they become psychologically vulnerable. This is particularly true in Lithuania, which is the leading country in the European Union in terms of suicide rates. Thirty-year-old Belgian director Lukas Dhont, who won the Grand Prix at this year's Cannes Film Festival and is distributed by "A24", explores the role of men in society through a beautiful friendship between two boys in "Close" (2022).

Leo (played by Eden Dambrine) and Remi (played by Gustav De Waele) are thirteen-year-old "closer than brothers" friends. They spend the whole summer playing together, running around on Leo's family's colourful flower farm, talking about dreams and the future. The nostalgic mood, seen through a child's big eyes, reaches its peak when Leo admires Remi's playing at a concert and we, the audience, realise that this is "his man". The young actors saturate everyday conversations with a pure love that creates a living connection with the viewer and helps to make sense of the film's problem: why does society stigmatise platonic but tender relationships between men?

As if in answer, we get a twist in the scenario when, after the summer, a new phase begins at the primary school, where both boys end up in the same class. Their classmates suspect that they are a couple, which is a laughing matter. Leo is more affected by the abuse because he longs to be "one of the boys" or to fit in: to fight on the hockey field, to join in the conversations in the large circle of boys by cracking unfunny jokes (especially if they are making fun of you), to shake hands with everyone in turn. The subtly destructive school environment is created in a very authentic way, so it is not surprising to learn that the plot is based on the filmmaker's own life experiences.

The separation between friends is depressing, the problem is bigger than the boys' ability to communicate, and tensions arise. Remy tries to keep them in touch, he does not understand Leo's distancing in and out of school. His growing anger is best shown in the cycling scenes: first Remy speeds up to keep up with Leo, then he quietly swerves to his side and we see Leo receding into the background. As a result, when Leo rides off to school alone, Remi sees this as the ultimate betrayal of friendship and resorts to what is left for an emotionally restrained boy to do - violence against his friend. The teacher who separates them says: "It's over, Remi".

If you are interested in this film, or perhaps more so in the director himself, I think it is important to pay attention to the criticism directed against him as well. Some viewers feel that the storyline of his films depicts the suffering of LGBT characters, and that such representation dehumanises them, or perhaps is not necessary at all: films are supposed to console the downtrodden, not portray their worst fears. Or perhaps, "Art should comfort the disturbed and disturb the embarrassed" (quoted by César A. Cruz)? In the context of this film, such accusations seem far-fetched, since the film does not portray openly homosexual people at all (although LDhont himself has mentioned that Remy's character is homosexual). Meanwhile, much of Dhont's first film, "Girl" (2018), almost sadistically depicts the physical and emotional suffering of a trans girl. Of course, it could be said that the purpose of this is to authentically convey the experiences of a marginalised group of people, which are often painful and, for most of us, incomprehensible.

I saw "Close" twice in the cinema and both times I heard the depressed squeals of the audience in the auditorium when the credits rolled. The themes of loss of friendship, guilt and grief are some of the most important in the film, and the filmmaking team used a variety of means to awaken the emotions of the audience. The warm tones and soft shadows at the end of the film, unlike at the beginning, are depressing because they become a memory. The sound design is jarring in places: we jump relentlessly from silence to noise, and only the classical music from Remi's concert is used for the non-diegetic soundtrack. Meanwhile, hockey, work and time become spiritual supports: Leo lives a routine that seems absurd, but when he's ready, he slowly allows the heavy emotions to surface.

It's not an easy film, but I think it achieves its purpose and leaves no one unaffected. Perhaps that is what is needed in the fight against homophobia and toxic masculinity - empathy.