Close

Filmą „Arti“ ( Close, 2022 m) žiūrėjau kino teatre, jį jautriai pristatė „Vaikų linijos“ savanorė. Viso filmo metu girdėjau kitus žiūrovus (ir save) vis šnirpščiant nosimis. Po filmo atrodė, kad net ne vienam mūsų kilo šypsena, kad dauguma, įjungus šviesas, vis dar sėdėjo su ašaromis akyse.

„Arti“ (Close, 2022 m., nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui kaip geriausias tarptautinis filmas), režisuotas belgų režisieriaus Luko Dhont’o, žinomo dėl jo ankstesnio filmo „Mergina“ (Girl, 2018). Filmo istorija seka du trylikamečius berniukus – geriausius draugus, kuriuos jungia stiprus ir ypatingas ryšys. Gyvendami netoliese, jie kartu leidžia ilgas vasaros dienas, pasitelkdami savo vaizduotę, bėgiodami po gėlių pievas ir mėgaudamiesi vis dar nerūpestingą laiką. Tačiau viskas pasikeičia, jiems pradėjus lankyti mokyklą, ne visi vaikai supranta jų striprią draugystę.

Pirmojoje filmo dalyje berniukų ryšys atskleidžiamas per nuostabią kinematografiją, puikią jaunųjų aktorių vaidybą ir per jų kuriamą vaikystės pasaulį. Tai stebėdamas puikiai supranti, kad tokia draugystė reta. Léo – aktyviau bendraujantis, drąsesnis, daugiau emocijas reiškiantis berniukas, tuo tarpu Rémi yra uždaresnis, ramesnis ir dažniau pasirenkantis tylą. Léo sunkiai susitvarko su klasiokų požiūriu į jo ir Rémi draugystę, tad galiausiai įskaudina draugą, kuris pasijaučia išduotas ir dar labiau užsidaro savyje. Tokie santykių iššūkiai kaip draugų išdavystės, kaltės jausmai ir sunkumai mėginant su tuo susitaikyti, yra būdingi daugeliui paauglių einant link suaugusiųjų pasaulio.

Antrojoje dalyje filmo emocinis fonas drastiškai pasikeičia, sukeldamas žiūrovui begalę sunkių jausmų. Bežiūrėdama filmą mąsčiau, kad per mažai kalbama apie perėjimą iš vaikystės lengvumo į paauglystės sunkumus, tuo laikotarpiu atsirandantį savęs pažinimą ir patiriamas patyčias. Matome daug istorijų apie penkiolikmečius, bet ne taip dažnai apie jaunesnius, trylikamečius vaikus, todėl svarbu, kad filme „Arti“ dėmesys skiriamas būtent šiai amžiaus grupei. Tačiau tuo pačiu metu, nors norėtųsi, kad apie vaikus, susiduriančius su tokiomis problemomis, būtų kalbama daugiau, tačiau kyla minčių, kad galbūt kine jau nemažai apie paauglius sukurtų istorijų, kurios nesibaigia laimingai. Po filmo supratus, kad neigiamos emocijos užplūdo ne mane vieną, susimąsčiau, ar filmas nebuvo kuriamas tiesiog tam, kad išprovokuotų tokias žiūrovų reakcijas?

Labai dažnai istorijose, kai vienas iš veikėjų tampa auka, jis ja būna nuo pat pasakojimo pradžios ir išlieka tokiame amplua iki pabaigos. Taip atrodo ir šiame filme: režisierius jau žinodamas, kaip baigsis filmas, nesistengia mums atskleisti veikėjo, kuris yra auka, asmenybės. Jis stokoja ryškesnio charakterio, žiūrovas nepakankamai supranta ir pažįsta jį. Rémi nuo pat filmo pradžios mums buvo parodytas daugiau per Léo prizmę, tačiau mes nepažinome jo kaip individo. Galiausiai, pasiekus filmo kulminaciją, toliau istorija pasakojama apie Léo, o Rémi lieka kažkur tolėliau. Gaila jo, bet tik tiek. Jis lieka tiesiog istorijos auka, tik temos elementas, apie kurią kalbama visą likusį filmą.

Filmas akivaizdžiai liečia LGBTQ+ klausimus, todėl norisi prisiminti ankstesnį režisieriaus filmą „Mergina“, pasakojantį apie transeksualią merginą, norinčią tapti balerina. Šis jo filmas sulaukė daug kritikos dėl to, kokią žlugdančią, negatyvią ir jokios šviesesnės perspektyvos neturinčią istoriją pateikia. Vaizduojama daug pavojingų savęs žalojimo epizodų ir kančių, tad daugeliui kilo klausimas, ar tai nėra per daug pavojinga filmą žiūrovams, kurie gali tapatintis su pagrindine veikėja. Šie režisieriaus filmai LGBTQ + temomis verčia susimąstyti, kodėl jis jas renkasi. Lieka įspūdis, kad jis nepasako nieko naujo, o tik dar kartą mums parodo jau daugybę kartų matytus šios bendruomenės mūsų visuomenėje patiriamus sunkumus. O dar niūriau, kad savo kūriniais nežada nieko gero šiems žmonėms ateityje. Be to, kad galbūt išpeš ašarą, ar dvi iš šiai bendruomenei gana abejingų, ar gal net kritiškų žmonių akių.

I watched the film "Close" (2022) in a cinema, sensitively presented by a Childline volunteer. Throughout the film, I could hear the other audience members (and myself) wrinkling their noses. After the film, it seemed that even more than one of us had a smile on our faces, and that most of us were still sitting with tears in our eyes when the lights came up.

"Close" (2022, nominated for the Oscar for the Best International Film), directed by Belgian director Luc Dhont, known for his previous film "Girl" (2018). The story follows two 13-year-old boys - best friends - who share a strong and special bond. Living nearby, they spend long summer days together, using their imaginations, running around the flower meadows and enjoying a still carefree time. But things change when they start school and not all children understand their striking friendship.

In the first part of the film, the boys' bond is revealed through the beautiful cinematography, the excellent acting of the young actors and the world of childhood they create. Watching this, you realise that such friendships are rare. Léo is the more active, more adventurous, more emotional boy, while Rémi is the more withdrawn, calmer boy who prefers silence more often. Léo finds it difficult to cope with his classmates' attitudes towards his and Rémi's friendship and ends up hurting his friend, who feels betrayed and even more withdrawn. Relationship challenges such as betrayal by friends, feelings of guilt and the difficulty of trying to come to terms with it are common to many teenagers as they move towards the adult world.

In the second part of the film, the emotional background of the story changes drastically, giving the viewer a lot of hard feelings. As I watched the film, I thought that not enough was said about the transition from the ease of childhood to the hardships of teenage years, the self-knowledge that emerges during that period and the bullying that occurs. We see a lot of stories about 15-year-olds, but not so often about younger thirteen-year-olds, so it is important that "Close" focuses on this age group. But at the same time, while I would like to see more stories about children facing such problems, it makes me think that perhaps there are already a lot of stories in cinema about teenagers that do not have a happy ending. After the film, when I realised that I was not the only one who was overcome with negative emotions, I wondered whether the film was made simply to provoke such reactions from the audience?

Very often in stories where one of the characters is the victim, he or she is the victim from the beginning of the story and remains so until the end. This is also the case in this film: the director, who already knows how the film will end, does not try to reveal the personality of the character who is the victim. He lacks a more distinct character, and the viewer does not get to know and understand him sufficiently. Rémi, from the beginning of the film, was shown to us more through the prism of Léo, but we did not get to know him as an individual. Finally, at the climax of the film, the story continues to be about Léo and Rémi remains somewhere in the distance. It's a pity for him, but that's all. He remains just a victim of the story, just an element of the theme that is the subject of the rest of the film.

The film obviously touches on LGBTQ+ issues, which makes me think of the director's previous film "Girl" about a transsexual girl who wants to become a ballerina. This film has received a lot of criticism for the disruptive, negative story that it presents, with no brighter outlook. There are many dangerous episodes of self-mutilation and suffering depicted, and many have wondered whether it is too dangerous for the audience, who can identify with the main character. These films by the director on LGBTQ+ themes make you wonder why he chooses them. The impression is that he is not saying anything new, but rather showing us once again the difficulties that we have already seen many times in our society for this community. And, even more bleakly, he does not promise anything good for these people in the future with his work. Apart from perhaps wringing a tear or two from the eyes of people who are rather indifferent, or even critical, of this community.