Bread and Salt

Daugumai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse yra pažįstamas gyvenimas miegamuosiuose blokinių daugiabučių rajonuose. Jei ne patys gyvenome tokioje aplinkoje, tai bent jau pažįstame, kas gyveno, tebegyvana, arba žinome, koks gyvenimas juose verda. Pilki, niūrūs ir vienodi daugiabučiai, kurie kartais ir savo gyventojus paverčia panašiais į juos, išjaučiančiais slogias, šios sovietinės estetikos sukeliamas emocijas. Apleisti kiemai, per mažai veiklų vaikams bei paaugliams dažnai verčia juos prisigalvoti ne pačių tinkamiausių išdaigų ir nuotykių kartu su kiemo „chebra“. Šie pilki „nameliai“ rytų europiečiams sukelia įvairias: liūdnas, kartais gal džiugias asociacijas, ar nostalgiškus prisiminimus.

„Duona ir druska“ (Chleb i sól, 2022)– debiutinis pilno metro lenkų režisieriaus Damian’o Kocur’o filmas atveria vaizdus į Lenkijos miegamuosius rajonus ir ten sustojusį laiką. Tai filmas puikiai pavaizduojantis gyvenimą tokioje aplinkoje, ten užstrigusius žmones ir lėtai einančias dienas. Istorija paremta tikrais faktais, žiūrovo, atpažįstančio tokį gyvenimą, visiškai nestebina, tik dar kartą įrodo, kaip nutolę yra šie rajonai ir jų gyvenantojai nuo šalies kokybės standarto ne tik geografiškai, bet ir vertybiškai.

Filmas pasakoja apie jauną pianistą grįžtantį vasarai į gimtuosius namus aplankyti savo mamos ir brolio. Timekas (akt. Tymoteusz Bies) mokosi muzikos akademijoje Varšuvoje, tad grįžimas į mažą Lenkijos miestelį, kuriame jis praleido savo vaikystę ir paauglystę, stipriai skiriasi nuo jo dabartinio gyvenimo sostinėje. Nuo pat pradžių filme matome Timeką besijaučiantį nejaukiai, lyg jis jau nebepriklausytų šiam pasauliui. Čia laikas susitingęs, jo vaikystės draugai vis dar čia, neturintys jokio noro išvykti, visiškai tokie patys, kokie buvo prieš kelis metus, užsiimantys tomis pačiomis vaikystės šunybėmis. Nors Timekas ir jaučiasi ne savimi, ne visiškai pritampančiu, jis nenori palikti šio pasaulio, kuris visgi yra jo identiteto dalis. Tad vaikinas vis tiek prisijungia prie grupelės draugų, besitrainiojančių po miestelį ir kartu su jais leidžia lėtas vasaros dienas prie ežero, ar naujai jų rajone atidarytoje užkandinėje.

Iš neturėjimo, ką veikti, ir nenoro sėdėti blokiniuose daugiabučiuose tarp keturių sienų, grupelė vis užsuka į užkandinę sukirsti po kebabą. Tačiau Timeko draugų norėjimas pasirodyti priveda juos prie ten dirbančių atvykėlių iš Artimųjų Rytų užgauliojimų. Tokios situacijos vis kartojasi, o mes vis stebime Timeko žvilgsnius ir jo reakcijas iš arti, laukdami, kaip šis jaunuolis reaguos, ar jis ką nors pasakys.

Viena iš svarbesnių filmo scenų – tai nutikimas autobuse, kuriuo iš atrakcionų parko važiuoja Timekas su drauge. Keli vietiniai pradeda kabinėtis prie autobusu važiuojančio, minėtoje užkandinėje dirbančio vaikino. Timekas jį atpažįsta ir, atrodo, jaučiasi nejaukiai dėl susidariusios situacijos. Galiausiai iš vaikino pavogiama kuprinė, tačiau nei Timekas, nei kiti autobuso keleiviai neketina padėti. Ši situacija puikiai atspindi, ką emigrantai iš Artimųjų Rytų patiria Rytų Europe, kaip žmonės nėra linkę jiems padėti, nenorėdami kištis ne į savo reikalus, arba tiesiog būdami abejingi jiems. Šį filmo epizodą nebuvo lengva stebėti, ilgai besitęsiančiame kadre buvo galima įžvelgti visų keleivių neegzistuojančias reakcijas, išskyrus Timeko įvairiausių emocijų pilną veidą ir jo draugę, garsiai surinkančią, kad užgauliautojai netriukšmautų.

Timekui ir jo draugams vis grįžtant suvalgyti kebabų, situacija su darbuotojais vis rimtėja, kol galiausiai pasiekia didžiausią įtampą. Viso filmo metu jaučiama Timeko baimė nepritapti bei sumišimas. Jaunuolis, lygiai taip pat kaip ir mes, mėgina suprasti, ar jis yra dalis šio pasaulio, kuriame užaugo, ar to, kuriame gyvena Varšuvoje. Režisierius būtent ir klausia, kiek mes galime atsiriboti nuo to, ką taip gerai pažįstame, kas mums yra artima, net jei tai ir prieštarauja mūsų vertybėms. Kūrėjas taip pat parodo, kad mes dažnai įsivaizduojame visuomenėje matomus, daug pasiekusius žmones kaip teisingus ir taurius. Tačiau kartais trūksta tiek nedaug, tik norėjimo pritapti, kad visas žmogaus vidinis pasaulis ir jo dorovinės nuostatos sužlugtų.

Filmo pagrindinė mintis mums primena apie žmonių abejingumą vieni kitiems ir ypač kitataučiams. Vaizduodamas sovietinius daugiabučius režisierius mums sufleruoja, kad toks empatijos trūkumas visgi atkeliauja iš tarybinių laikų. Šių rajonų stagnacija atsispindi ir žmonėse. Žmonėse, kurie išgyvenę daugybę priespaudos ir kančių, sunkiai atpažįsta atsikartojančias problemas dabartinėje visuomenėje, kurioje jas patiria imigrantai. Režisierius, vaizduodamas jaunus žmones, žiūrovams taip pat primena, kad jaunimas dažnai savo pasaulėžiūrą ir veiksmus perima iš aplinkos ir suaugusiųjų, įsisuka užburtas neapykantos ratas. Tačiau vienas svarbiausių klausimų, kurio jis klausia, skatina pamąstyti, ar užtenka išvykti iš žalingos aplinkos, pradėti mokytis prestižinėje mokykloje sostinėje, kad žmogaus nuostatos ir mąstymas visiškai pasikeistų. O gal, kad ir kiek mėgintum pasikeisti, užtenka tiesiog grįžti į tą vietą iš kurios pabėgai ir vėl prisitaikyti prie ten skleidžiamų idėjų?

Most people in Lithuania and neighbouring countries are familiar with living in a dormitory block of flats. If we have not lived in such an environment ourselves, we at least know who has lived in them, who still lives in them, or know what life is like in them. Grey, gloomy and plain blocks of flats that sometimes make their inhabitants look like them, feeling the depressing emotions that this Soviet aesthetic evokes. Neglected courtyards, too few activities for children and teenagers, often leading them to think up pranks and adventures that are not the most appropriate, together with the "gang" in the courtyard. These grey 'houses' evoke a variety of sad, sometimes happy associations or nostalgic memories for Eastern Europeans.

"Bread and Salt (Chleb i sól, 2022), the debut feature film by Polish director Damian Kocur, opens up views of Poland's dormitory districts and the time that has stood still there. It is a film that perfectly depicts life in such an environment, the people stuck there and the slow passing of days. The story is based on true facts and does not surprise the viewer who recognises this kind of life, but only proves once again how distant these neighbourhoods and their inhabitants are from the country's standard of quality, not only in terms of geography but also in terms of values.

The film tells the story of a young pianist who returns to his home for the summer to visit his mother and brother. Timek (played by Tymoteusz Bies) is studying at a music academy in Warsaw, so returning to the small Polish town where he spent his childhood and teenage years is very different from his current life in the capital. From the very beginning of the film, we see Timek feeling uncomfortable, as if he no longer belongs to this world. Here, time is running out, his childhood friends are still here, with no desire to leave, exactly the same as they were a few years ago, engaging in the same childhood shenanigans. Even though Timek feels not like himself, not quite fitting in, he does not want to leave this world, which is still part of his identity. So he joins a group of friends hanging around the town and spends slow summer days with them by the lake or in a newly opened diner in their neighbourhood.

Out of a lack of things to do and not wanting to sit in the block of flats between the four walls, the group keeps popping into a snack bar for a kebab. But Timeko's friends' desire to show off leads them to be abused by the Middle Easterners who work there. These situations are repeated over and over again, and we watch Timeko's stares and reactions up close, waiting to see how this young man will react, if he will say anything.

One of the more important scenes in the film is what happens on the bus that Timek and his girlfriend take from the amusement park. A few locals start harassing the guy, who works at the diner mentioned above. Timek recognises him and seems uncomfortable with the situation. Eventually, a backpack is stolen from the guy, but neither Timek nor the other passengers on the bus are willing to help. This situation is a perfect illustration of what Middle Eastern migrants experience in Eastern Europe, how people are reluctant to help them, not wanting to interfere in others' business, or simply being indifferent to them. This episode of the film was not easy to watch, and in the long shot you could see the non-existent reactions of all the passengers, with the exception of Timek's face, full of all sorts of emotions, and his girlfriend, who was loudly gathering her voice so that the abusers wouldn't make any noise.

As Timek and his friends keep coming back to eat kebabs, the situation with the staff gets more and more serious, and finally reaches a peak of tension. Timek's fear of not fitting in and his confusion are felt throughout the film. The young man, just like us, is trying to understand whether he is part of the world he grew up in or the one he lives in Warsaw. The director asks precisely how far we can distance ourselves from what we know so well, what is close to us, even if it goes against our values. The filmmaker also shows that we often imagine people who are visible in society, who have achieved a lot, as truthful and generous. But sometimes it takes so little, just the desire to fit in, for a person's whole inner world and moral attitudes to collapse.

The film's main message reminds us of the insensitivity of people towards each other, and especially towards foreigners. By depicting Soviet apartment blocks, the filmmaker suggests that this lack of empathy comes from the Soviet era after all. The stagnation of these neighbourhoods is also reflected in the people. People who, having lived through a lot of oppression and suffering, find it difficult to recognise the recurring problems in today's society, where immigrants experience them. The director's portrayal of young people also reminds the audience that young people often take their worldview and actions from their environment and from adults, and that a vicious circle of hatred is created. However, one of the most important questions he asks is whether it is enough to leave a harmful environment, to go to a prestigious school in the capital city, to change one's attitudes and thinking completely. Or is it enough, no matter how much you try to change, just to return to the place from which you escaped and to re-adapt to the ideas that are spread there?