Blind Willow, Sleeping Woman

Arbatėlė su gigantiška varle, dingusi į svainį panaši katė, senelis galintis išpildyti bet kurį tavo norą, piktas Sliekas, tuoj sukelsiantis žemės drebėjimą bei savęs nekenčiantys veikėjai. Šiame Prancūzijoje augusio režisieriaus, kompozitoriaus bei tapytojo Pierre’o Földes’o debiutiniame ilgametražiame, animaciniame filme „Aklas gluosnis, mieganti moteris“ (Blind Willow, Sleeping Woman, 2022) realybė pinasi su sapnų siužetais ir absurdiškais nutikimais. Jo scenarijus buvo kurtas remiantis japonų rašytojo Harukio Murakamio novelių rinkiniu tuo pačiu pavadinimu. Skaitydama Murakamį dažnai jaučiuosi perkeliama į atskirą pasaulį, kuriame jau nebegali atskirti, kas tikra, o kas tik fantazija. Taigi, pritariu, kad būtent animacija yra tinkamiausias būdas perteikti tokiems siurrealistiniams jo istorijų siužetams.

O animacija šiame filme žavi savo pastelinėmis spalvomis, tiek Tokijo, tiek visos Japonijos provincijų vaizdais, kruopščiai apgalvotais kadrais. Įdomus ir naujas atrodo ir stilistinis sprendimas antraplanius veikėjus vaizduoti permatomus, tada žvilgsnis krypsta tik į filmo protogonistus. Vis dėlto, kartais darosi sunku įsijausti į filmą dėl dirbtinai skambančio jo įgarsinimo (nors istorijos veiksmo vieta – Japonija, o animacija kurta Prancūzijoje – įgarsinta angliškai).

Nors filmas sukurtas pagal šešias atskiras trumpas istorijas, nelengva atskirti, kur viena iš jų baigiasi, o kita prasideda. Jos visos sujungtos į bendrą siužetą, tačiau toks bandymas ne visada pasiteisina, nes sunku suprasti jų tarpusavio ryšį, darosi painu žiūrėti filmą. Siužeto linija seka trijų pagrindinių veikėjų gyvenimus: Kijoko, kuri palieka savo vyrą ir išvyksta iš namų, jos sutuoktinį Komurą, kuris sugniuždytas žmonos išvykimo pasiima atostogų ir bando iš naujo atrasti save bei skolų išieškotoją Katagarį. Jo liūdna kasdienybė yra sudrebinama gigantiško Varliaus apsilankymo, bei prašymo padėti įveikti milžinišką Slieką, siekiant išgelbėti Tokiją nuo žemės drebėjimo. Ši, labiausiai nuo realybės nutolusi siužeto linija, kėlė žiūrovams juoką. Juk nedažnai matai Nyčę cituojančią ir Aną Kareniną skaitančią varlę, kuri giliai viduje trokšta tik palaikymo. Taip šmaikščiai ir per absurdo prizmę filme yra nagrinėjamos ir rimtos filosofinės bei socialinės problemos: egzistencinis nerimas, vienatvė, atskirtis, beprasmybė, bedarbystė, klimato kaita. Kaip sprendimai į jas pateikiamos tokios klišinės frazės, kaip: „Ne viskas, kas yra matoma yra tikra“, „Didžiausia išmintis yra nebijoti“, arba „Negali pabėgti nuo savęs“. Tikriausiai kūrėjai taip siekė suteikti filmui daugiau gylio, tačiau man tokie išvedžiojimai pasirodė nebūtini, manau, kad žiūrovas esmę galėjo suprasti ir be jų.

Deja, bet šiai animacijai nepavyksta išvengti ir dar vieno Murakamio kūrybai būdingo bruožo – moters ir jos kūno seksualizavimo. Darosi nejauku žiūrėti kaip berniuko ausies vaizdas transformuojasi į nuogą moters kūną, ar kaip Komurą suvilioti bando beveik visos jo sutiktos merginos. Daugiau gylio įgyja nebent jo žmonos Kijoko personažas, tačiau nepaisant to jis vistiek vaizduojamas daugiausiai iš vyro perspektyvos. Keista ir nereikalinga atrodo ir scena, kai siuntinio bendradarbio seseriai paduoti išvykęs Komura yra labai aktyviai viliojamas dviejų merginų. Atrodo, kad seksas yra viskas apie ką jos galvoja, nes jau automobilyje kikena iš nešvankios istorijos apie lokį, kurią vėliau ir papasakoja. Merginos nusiveža Komurą į meilės viešbutį, kur prileidžia jam vonią, tačiau neskuba išeiti. Viena jų pasilieka ir bando suartėti. Jų pokalbyje taip pat tarsi išryškėja potekstė, kad vyras yra tuščias (žmona palieka Komurą, nes kaip ji teigė: „gyventi su juo - tai kaip gyventi su tuščiu oro gūsiu”), o moteris skirta jį suprasti ir mylėti. Taigi, liūdna, bet šiuolaikiniame kine vis dar trūksta realistiško moters vaizdavimo, o moters kūnas dažnai yra estetizuojamas ir į jį žvelgiama iš vyro pusės.

Vis dėlto, rekomenduoju ši filmą norintiems pasimėgauti gražia animacija, labiau įsigilinti į Harukio Murakomio kūrybą, ar tiesiog pasijuokti iš istorijų absurdiškumo.

A tea party with a giant frog, a missing brother-in-law-like cat, a grandfather who can grant any wish, an angry earthworm about to cause an earthquake, and characters who hate themselves. Reality is intertwined with dream sequences and absurd happenings in "Blind Willow, Sleeping Woman" (2022), the debut feature-length animated film from French-raised director, composer and painter Pierre Földes. The screenplay was based on a collection of short stories of the same name by Japanese writer Haruki Murakami. When I read Murakami, I often feel transported into a separate world where I can no longer distinguish between what is real and what is fantasy. So I agree that animation is the most appropriate way of conveying the surreal plots of his stories.

And the animation in this film is captivating, with its pastel colours, its depictions of the provinces of both Tokyo and the whole of Japan, and its carefully thought-out shots. The stylistic decision to portray the secondary characters as transparent, so that the gaze is directed solely at the film's proto-agonists, seems interesting and novel. However, the artificial-sounding voice-over sometimes makes it difficult to empathise with the film (even though the story is set in Japan and the animation was created in France - the voice-over is in English).

Although the film is based on six separate short stories, it is not easy to distinguish where one of them ends and another begins. They are all connected into a common plot, but this attempt does not always work, because it is difficult to understand their interconnection and it becomes confusing to watch the film. The storyline follows the lives of the three main characters: Kiyoko, who leaves her husband and moves out of the house, her husband Komur, who, crushed by his wife's departure, takes a vacation and tries to reinvent himself, and Katagari, a debt collector. His sad routine is shattered by a visit from the gigantic Frog and a request to help him overcome the giant Earthworm to save Tokyo from an earthquake. This, the most distant storyline from reality, made the audience laugh. After all, it is not often that you see a frog quoting Nietzsche and reading Anna Karenina, and deep down all it wants is support. In this witty and absurd way, the film also deals with serious philosophical and social issues: existential anxiety, loneliness, exclusion, meaninglessness, unemployment, climate change. Clichéd phrases such as "Not everything that can be seen is real", "The greatest wisdom is not to be afraid", or "You can't run away from yourself" are presented as solutions. This was probably to give the film more depth, but I didn't find it necessary, and I think the viewer could have got the point without them.

Unfortunately, this animation also fails to avoid another characteristic of Murakami's work - the sexualisation of women and their bodies. It is uncomfortable to watch the image of a boy's ear being transformed into a naked woman's body, or how almost every girl he meets tries to seduce Komura. Only the character of his wife Kiyoko gains more depth, but despite this he is still portrayed mainly from a male perspective. The scene where Komura, who has gone to give a parcel to a co-worker's sister, is very actively pursued by two girls, also seems strange and unnecessary. Sex seems to be all on their minds as they are already in the car giggling at a dirty story about a bear, which they later tell. The girls take Komura to a love hotel where they give him a bath, but they are in no hurry to leave. One of them stays and tries to get closer. Their conversation also seems to have a subtext that the man is empty (the wife leaves Komur because, as she said, "living with him is like living with an empty breath of air") and the woman is meant to understand and love him. So, sadly, contemporary cinema still lacks a realistic portrayal of women, and the female body is often aestheticized and seen from the man's side.

Nevertheless, I recommend this film to those who want to enjoy beautiful animation, to delve more into Haruki Murakomi's work, or simply to laugh at the absurdity of the stories.