Avatar: The Way of Water

Pažiūrėjęs režisieriaus Džeimso Kamerono filmą ,,Įsikūnijimas“ (Avatar, 2009) aš pradėjau laukti jo tęsinio. Filmas buvo stulbinantis vaizdinys. Magiškas Pondoros pasaulis, išskirtinė jos gyventojų Na‘vi išvaizda, net sukurta speciali kalba, sudaryta iš maždaug trijų tūkstančių žodžių. Šiame filme nagrinėjamos aplinkosaugos problemos taip pat yra itin svarbios šiandieniniame pasaulyje. Labai sužavėjo kūrinyje esantys gyvūnai ir augalai bei herojų santykiai su gamta. Ir viskas buvo taip tikroviška, norėjosi įsikūnyti į pagrindinius veikėjus, tai patirti, tai užuosti. Filmo autorius yra sukūręs daug grandiozinių, visą pasaulį sudrebinusių kūrinių. Nusprendžiau apžvelgti ir recenzuoti naujausią jo filmą „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (Avatar: The Way of Water, 2022)

Džeimas Kameronas – Kanados prodiuseris bei scenaristas, yra laikomas vienu geriausiu XXI a. režisieriumi. Jo filmams būdingos planetos išsaugojimo problemos, dažnai konfliktas vyksta tarp dirbtinio intelekto ir žmonijos, ar gamtos. Taip pat pastebimos meilės ir su ja susijusios temos. Šis filmų kūrėjas yra gavęs be galo daug apdovanojimų : ne vieną „Oskarą“, „Auksinį gaublį“ ir kitus. Žinomiausi kūriniai yra „Titanikas“ (Titanic, 1997), „Terminatorius“ (The Terminator, 1984), „Svetimi“ (Aliens, 1986) bei beveik tris milijardus uždirbęs ,,Įsikūnijimas“.

„Įsikūnijimo“ tęsinys palydi į laikus, praėjus šešiolikai metų nuo pirmojo filmo įvykių. Pandoroje sukūrę šeimą pagrindiniai herojai Džeikas Salis ir Neitiri gyvena taikiai bei ramiai, Na‘vi tauta sugyvena ir su keletu Pandoroje likusių žmonių. Tačiau įsivyravusią harmoniją nutraukia pirmojoje dalyje ištremti žemiečiai, sugrįžę su žymiai didesne griaunamąja jėga. Antagonistų vadas nori atkeršyti Saliui už jo išdavystę kovoje su Pandoros gyventojais .

Aktorių vaidyba nebuvo labai išskirtinė. Žinoma, ji ir negali būti tokia gera kaip vaidybinių filmų, nes skaitmeninių technologijų pagalba dar negalima perteikti tokio pačio lygio, kaip žmogaus kūno kalba. Efektui siekti buvo naudojamos judesių fiksavimo technologijos ir juosta buvo filmuota specialiomis 3D kameromis. Lyginant su pirmuoju filmu, aktorių, vaidinusių Na‘vi tautiečius veiduose matėsi jų mimikos, kūno judesiai buvo žymiai geresni. Sukurta filmo kalba ekspresyvi, o kūriniui išskirtinumo suteikė Vandenų tautos naudojami gestai susikalbėti po vandeniu.

Ilgą filmą paįvairina dinamiškas kameros darbas. Scenų kitimo greitis yra pakankamas: ne per lėtas, kad pradėtum žvalgytis į šonus, ir ne per greitas, kad vaizdas neišsilietų žiūrint su trimačiais akiniais. Vis dėlto filmavimo rakursai nėra kažkuo ypatingi, jie tik trumpam sumažiną pamažu įsivyraujantį nuobodulį. O štai filmo scenografija tiesiog stulbinanti. Scenos erdvė bei kostiumai yra sukurti pasinaudojus tik kompiuterine grafika. Sumodeliuotas pasaulis su magiškais motyvais, tai amą atimantis reginys ir vienas didžiausių šio filmo išskirtinumų. Garso takelis yra tobulas, muzikos neperkrauta, o reikiamuose epizoduose ji sukelia įtampą. Apibendrinus, filmo atmosfera įtraukia žiūrovą į režisieriaus sukurtą fantastinį pasaulį.

Kaip minusą galėčiau įvardinti, kad naujas Dž. Kamerono trijų valandų filmas, kaip jau užsiminiau ankščiau, yra pernelyg ilgas. Pradžia artima klasikiniam holivudiniam filmui: priešistorės pasakojimas, kas vyko per paskutinius šešiolika metų. Deja antagonistų sugrįžimas į planetą nėra orginalus ir įtikinantis. Antra scenarijaus dalis, skirta supažindinti auditoriją su Vandenų tauta, trunka valandą, ir irgi per daug užtęsta. Naratyvas skirtas adaptuotis prie naujos aplinkos bei veikėjų, sužinoti jų tradicijas, charakterio ypatybes. Manau, ši filmo valanda yra labiau skirta paauglių auditorijai, kadangi nagrinėjami tėvų ir vaikų santykiai bei jauno individo bandymas pritapti visuomenėje. Paskutinė, finalinė dalis, kai susiduria priešingos, tarpusavyje kovojančios pusės, neprailgsta, tačiau atomazga nėra pilnai išsprendžiama paliekant daug laisvos vietos interpretacijai. Filmo autorius numatęs iš viso penkias filmo dalis, taigi žiūrovų laukia dar trys. Būsimų filmų pažadas man nesuteikė teigiamų emocijų, norėtųsi, kad jau šio filmo rezultatas būtų išbaigtas, o ne liktum su skambia fraze ,,laukite tęsinio“.

Šis filmas nepateisino mano lūkesčių: jame nėra nei per daug įtraukiančio siužeto, nei prasmingų dialogų. Kadruotės niekuo neišsiskiriančios nuo kitų eilinių holivudinių kūrinių. Visgi montažą, aktorių vaidybą ir garso takelį galima vertinti teigiamai. Unikaliausias dalykas, kurį pavyko tobulai sukurti režisieriui, kaip ir pirmojoje filmo dalyje, lieka Pandora. Filmo tęsinyje jo kūrėjai pasistengė ir išpildė dar įspūdingesnę ir dar tikroviškesnę fantastinio pasaulio vandenyje ir po juo aplinką. Ir tai yra geriausias dalykas, kuris auditoriją priverčia pasilikti žiūrėti į šią spalvų kupiną visumą iki pat pabaigos. Reziumuojant, jeigu norite patirti stipriausias emocijas žiūrint šį kūrinį, jį reikia pamatyti kine, nes tik didžiąjame ekrane atsiskleidžia visa specialiųjų efektų didybė.

After watching James Cameron's "Avatar" (2009), I started looking forward to its sequel. The film was a stunning visual. The magical world of Pondora, the distinctive appearance of its inhabitants, the Na'vi, and even the creation of a special language made up of around three thousand words. The environmental issues addressed in this film are also very relevant in today's world. I was very impressed by the animals and plants in the film and the characters' relationship with nature. And it was all so realistic, you wanted to put yourself in the shoes of the main characters, to experience it, to smell it. The director has created many grandiose works that have shaken the world. I decided to preview and review his latest film "Avatar: The Way of Water" (2022)

Jim Cameron is a Canadian producer and screenwriter, considered one of the best directors of the 21st century. His films are characterised by planet-saving issues, often involving conflict between artificial intelligence and humanity or nature. Themes of love and related themes are also prominent. This film-maker has received numerous awards: several Oscars, a Golden Globe and others. The best known are "Titanic" (1997), "The Terminator" (1984), "Aliens" (1986) and "Avatar: The Way of Water" which grossed almost three billion.

The sequel to "Avatar: The Way of Water" takes us back in time 16 years after the events of the first film. After starting a family in Pandora, the protagonists Jake Salis and Neytiri live in peace and tranquillity, while the Na'vi people also coexist with the few people left in Pandora. However, this harmony is interrupted by the return of the humans, exiled in the first part of the film, who have returned with a much greater destructive force. The leader of the antagonists wants to avenge his betrayal of Sal in the fight against the inhabitants of Pandora.

The acting was not outstanding. Of course, it cannot be as good as in feature films, because digital technology cannot yet convey the same level of quality as human body language. Motion capture technology was used to achieve the effect and the film was shot with special 3D cameras. Compared to the first film, the faces of the actors playing the Na'vi people showed their facial expressions and body movements were much better. The language of the film is expressive and the use of gestures by the Aquatic people to communicate underwater gave the work its distinctive character.

The long film is enriched by dynamic camera work. The speed of the scenes is sufficient: not too slow to start looking sideways and not too fast to prevent blurring when viewed with 3D glasses. However, the filming angles are not anything special, but only briefly alleviate the gradually developing boredom. But the film's set design is simply stunning. The stage space and costumes are created using only computer graphics. A simulated world with magical motifs is a breathtaking spectacle and one of the greatest highlights of this film. The soundtrack is perfect, the music is not overloaded and it creates tension in the right episodes. All in all, the atmosphere of the film draws the viewer into the fantastic world created by the director.

On the downside, the new J. Cameron's three-hour film, as I mentioned earlier, is too long. The beginning is close to a classic Hollywood film: a pre-history of what has happened in the last sixteen years. Unfortunately, the return of the antagonists to the planet is not orginal or convincing. The second part of the script, which is intended to introduce the audience to the Aquarian people, lasts an hour and is also overlong. The narrative is designed to adapt to the new environment and characters, to learn about their traditions and character traits. I think this hour of the film is more aimed at a teenage audience, as it deals with the relationship between parents and children and the young individual's attempt to fit into society. The last, final part, when the opposing, warring sides collide, does not drag on, but the denouement is not fully resolved, leaving much room for interpretation. The filmmaker has planned a total of five parts, so there are three more to come. The promise of future films did not give me positive emotions, and I would have liked to have seen the result of this film already completed, rather than being left with the resounding phrase 'wait for the sequel'.

This film did not live up to my expectations: there is neither a very engaging plot nor meaningful dialogue. The framing is unremarkable compared to other ordinary Hollywood productions. However, the editing, the acting and the soundtrack are positive. The most unique thing that the director has managed to create perfectly, as in the first part of the film, remains Pandora. In the sequel, the filmmakers have gone the extra mile to create an even more spectacular and more realistic setting of a fantastic world in and under the water. And that is the best thing that makes the audience stay with this colourful whole until the end. In conclusion, if you want to experience the strongest emotions when watching this work, you need to see it in the cinema, because it is only on the big screen that the full grandeur of the special effects is revealed.