Aftersun

Jei žmonių paklaustum apie jų geriausius ir maloniausius vaikystės atsiminimus, manyčiau, kad daugeliui prieš akis iškiltų vasaros atostogos. Kai mokykla jau nebėra kasdienybė, o vieninteliai rūpesčiai, ką naujo šiandien nuveikus, iškrėtus ir kokius nuotykius patyrus. Manau ne vienam, kad ir kur jis yra atostogavęs, ar Lietuvoje prie jūros, ežero, kaime, ar kažkur tolėliau kurortuose, yra išlikusi atostogų nostalgija. Ją jaučiant iškyla ramybė ir tingus buvimas, nutvieksti saulės spindulių ir pastelinių atspalvių. Jei tuose praeities atsiminimuose ir būta liūdnesnių akimirkų, mes, žmonės, linkę juos paslėpti ir užgožti šiltesniais momentais, taip sukurdamit galbūt net šiek tiek fikcinius prisiminimus.

Būtent tokius vaizdus manyje atgaivino debiutinis ilgametražis škotų režisierės Charlotte’s Wells filmas „Po saulės“ (Aftersun, 2022), kuris laimėjo „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį (aktorius Paul’as Mescal’is, filme atlikęs tėvo rolę). Filmas turi ypatingą galią priversti pajusti nostalgiją ne tik savo istorijai, o ir kažkieno kito, atgaivinant asmeninius prisiminimus ir susiejant filmo scenas su savo gyvenimo epizodais. Režisierei pavyko sukurti tikrai ypatingą debiutą. Tikriausiai būtų galima teigti, kad retai kino ekranuose galime išvysti pasakojimus apie tėvo ir dukros santykius. Bent jau mano akiratyje nėra pasirodę daug istorijų, kuriose būtų itin asmeniškai ir jautriai tyrinėjamaši tema .Dažniau filmuose tkie personažai būna tik siužeto dalis, o ne pagrindinis motyvas. Tačiau C. Wells savo filmą formuoja pasakodama būtent apie tokius santykius.

Istorija perteikiama per pagrindinės veikėjos Sofi (akt. Frankie Corio ) atsiminimus, grįžtant į vasarą prieš maždaug dvidešimt metų, kai Sofi dar buvo vienuolikmetė mergaitė .Filmo siužetas pasakoja apie tėvo ir dukros atostogas Turkijoje, toli nuo namų, miesto šurmulio ir žvarbaus angliško oro. Kiekviena diena kurorte yra pilna lengvo tinginiavimo, karščio, chloruoto baseinų vandens ir „Aftersun“ kremo potėpių ant pagrindinių veikėjų veidų. Sofi yra šios istorijos naratorė, dažnai besinaudojanti rankine tėčio Kalumo kamera, įamžinti kasdienes atostogų akimirkas.

Filme vaidina debiutuojanti škotų kino aktorė Frankie Corio (kuri buvo atrinkta šiam vaidmeniui iš daugiau nei 800 mergaičių) ir airių aktorius Paul’as Mescal’is, įkūnijantis Sofi tėtį. P. Mescal’is – ne taip seniai atrastas, bet jau puikiai visiems žinomas akorius iš serialo „Normalūs žmonės" (Normal People, 2020), kuriame suvaidino emocionalų, jautrų ir pažeidžiamą veikėją. Šis aktorius puikiai tinka vaidmenims, kuriems reikalingas melancholia ir ramus būdas, jam lengvai sekasi atskleisti šias charakterio savybes ir seriale, ir naujame jauno tėvo vaidmenyje. F. Corio – mergaitė, turinti daug potencialo kaip aktorė, energingai ir atvirai atliekanti savo vaidmenį. Tarp aktorių nuo pat pradžių yra jaučiama ypatinga „chemija“ ir nepaprastas ryšis, be šių faktorių jų kuriami personažai žiūrovui nesukeltų tokių stiprių jausmų, o jų tarpusavio santykis žiūrovams neatrodytų toks tikras.

Filmas iš dalies paremtas pačios režisierės patirtimi ir tai ne tik padeda sustiprinti filmo naratyvą, bet taip pat giliau pajusti filmo atmosferą, kuri yra kupina asmeniškumo. Svarbu pastebėti, kad didelė dalis siužeto vystoma iš dukros perspektyvos, tad žiūrovai didžiąją dalį filmo patiria tik per mergaitės akis, su jos tėčiu susipažįsta per jos prizmę. Sofi ir Kalumo bendravime galime įžvelgti daug džiaugsmo paprastomis akimirkomis, ramybės, juoko ir meilių žvilgsnių, bet tuo pačiu viso filmo metu juntama melancholija.

Stebėdamas jų atostogas žiūrovas pamažu supranta, kad Kalumas ne tik stipriai myli dukrą, ir yra besišypsantis, besistengiantis kurti santykį su dukra jaunas tėtis, bet ir jautrus, turintis dvasinių sunkumų vyras, liūdesio ir nerimo pilnomis akimis, vis bandantis užsiimti meditacija arba tai - chi. Nors beveik visą laiką filme Kalumas praleidžia kartu su dukra, dažnai atrodo, kad emociškai vyras yra nutolęs nuo dabarties, jo mintys yra kažkur kitur. Filmo metu stebint Sofi ir Kalumą, galima pastebėti, kad kartais mergaitė irgi jaučia tėčio „pradingimą“ ir nutolimą, bet iki galo nesupranta, kas su juo vyksta. Kalumas, atostogų metu švenčiantis trisdešimt pirmąjį gimtadienį, sunkiai susitvarko su savo jausmais ir gyvenimo atsakomybėmis. Tai netgi išreiškia, paminėdamas, jog negalvojo, kad išvis sulauks trisdešimties. Tuo tarpu atrodo, kad Sofi skuba užaugti. Filme matome, kad susidomėjusi ji stebi už save vyresnius paauglius, jų elgesį, pirmus romantinius jaumus ir flirtą, nori patekti į jų ratą, nori būti kaip jie. Filme jautriai ir įtaigiai perteikiami jauno ir suaugusio žmogaus persipynę jausmai, kai vienam svarbu būti nepriklausomu ir jaustis laisvu, o kitam tos laisvės ir nepriklausomybės yra tiek per daug, kad net pradeda gąsdinti.

Ch.Wells puikiai pavyksta kurti filmo atmosferą. Galima būtų spėti, kad pirmiausiai filmą ji kuria sau, tiksliau savo vidiniam vaikui, tam, kuris nesuprato ir nepažino savo tėčio taip, kaip galbūt norėjo. Taigi, pasitelkiant savo asmeninę patirtį, režisierei pavyksta sukurti filmą ne tik kaip kino reprezentaciją, bet ir kaip asmeninių patyrimų ir prisiminimų rinkinį. Atmosfera taip pat kuriama per kinematografiją – apšvietimas, atspindžiai, pastelinės spalvos ir kurorto lokacijos padeda mums pajusti nostalgiją praeičiai. O Sofi filmuojami kadrai rankine kamera ir jų stebėjimas per seną televizorių padeda susigaudyti, kad esame nukelti į dvidešimto amžiaus dešimtą dešimtmetį.

Režisierė savo pirmąjį pilno metro filmą kuria su ypatingu jautrumu, kurį galima pajusti ne tik kadrų pasirinkimuose, bet ir aktorių vaidyboje. Filmas apjungia vaikystės prisiminimus, vaikišką lengvumą, nekaltumą ir nežinomybę su suaugusio žmogaus ilgesiu ir noru suprasti po truputį blėstančius atsiminimus ir jų reikšmę didesniame gyvenimo paveiksle. Charlotte Wells savo kūryba sugeba atrasti erdvę ir džiaugsmui, ir melancholijai. Ne visi žiūrovai filmą išgyvens per tuos pačius jausmus ir refleksijas. Kai kuriems filmas nepatiks, jie sakys, kad jame nieko neįvyko, o kitiems atrodys, kad kaip tik nutiko labai daug. Pastarieji atras sąsajas su asmeniniais patyrimais, o filmas jiems suteiks galimybę išgyventi katarsį.

If you ask people about their best and most enjoyable childhood memories, I would guess that many of them would be summer holidays. When school is no longer a daily routine, and the only worries are what new things you could do and experience today. I think that no matter where they have been on holiday, whether in Lithuania by the sea, on a lake, in the countryside or in a resort somewhere further afield, there is a lingering nostalgia for holidays. It brings out the calm and the lazy presence of sunshine and pastel shades. If there were sadder moments in those memories of the past, we humans tend to hide them and cover them up with warmer moments, creating perhaps even slightly fictional memories.

This is exactly the kind of image that was brought back to me by the debut feature film by Scottish director Charlotte Wells, "Aftersun" (2022), which won the Oscar for Best Actor in a Leading Role (actor Paul Mescal, who played the role of the father in the film). The film has a special power to make you feel nostalgic not only for your own story, but also for someone else's, by bringing back personal memories and linking scenes from the film to episodes in your own life. The director has succeeded in making a truly extraordinary debut. It could probably be argued that it is rare to see a father-daughter story on the cinema screen. More often than not, these characters are only part of the plot and not the main motif. However, C. Wells shapes her film around such relationships.

The story is told through the memoirs of the protagonist Sofi (Frankie Corio), who is transported back to a summer some twenty years ago, when Sofi was an eleven-year-old girl. The plot of the film tells the story of a father-daughter holiday in Turkey, far from home, the bustle of the city, and the biting English air. Every day at the resort is full of mild laziness, heat, chlorinated pool water and "Aftersun" cream smeared on the main characters' faces. Sofi is the narrator of this story, often using her dad Kalum's handheld camera to capture everyday holiday moments.

The film stars debut Scottish film actress Frankie Corio (who was chosen from over 800 girls) and Irish actor Paul Mescal, who plays Sophie's dad. P. Mescal is a recently discovered but well-known actor from the TV series "Normal People" (2020), where he played an emotional, sensitive and vulnerable character. The actor is well suited to roles that require melancholy and a calm manner, and he easily manages to bring out these character qualities both in the series and in his new role as a young father. Corio is a girl with a lot of potential as an actress, who plays her role with energy and openness. There is a special chemistry and a remarkable bond between the actors from the start, without which the characters they create would not evoke such strong feelings in the viewer, and the relationship between them would not be as real for them.

The film is partly based on the director's own experience, which not only helps to strengthen the narrative of the film, but also to give a deeper sense of the film's atmosphere, which is full of personality. It is important to note that much of the plot is developed from the daughter's perspective, so that the audience only experiences most of the film through the girl's eyes, meeting her father through her prism. In the interactions between Sofi and Kalum we can see a lot of joy in simple moments, peace, laughter and affectionate glances, but at the same time there is a melancholy throughout the film.

Watching their holiday, the viewer gradually realises that Kalum not only loves his daughter very much and is a smiling young father trying to build a relationship with his daughter, but also a sensitive man with spiritual difficulties, with eyes full of sadness and anxiety, who is always trying to practice meditation or chi. Although Kalum spends almost all the time with his daughter in the film, it often seems that emotionally the man is distant from the present, his thoughts are somewhere else. Watching Sofi and Kalum throughout the film, it is possible to notice that sometimes the girl also feels her dad "disappearing" and distant, but does not fully understand what is happening to him. Kalum, who is celebrating his thirty-first birthday on holiday, is struggling to cope with his feelings and the responsibilities of his life. He even expresses this by mentioning that he did not think he would reach thirty. In the meantime, Sofi seems to be in a hurry to grow up. In the film we see that she observes with interest the teenagers older than herself, their behaviour, their first romantic feelings and flirtations, she wants to be in their circle, she wants to be like them. The film sensitively and powerfully conveys the intertwined feelings of a young person and an adult, when for one it is important to be independent and feel free, and for the other it is so too much that it is even frightening.

Ch. Wells does a great job of creating the atmosphere of the film. One could guess that she is making the film primarily for herself, or rather for her inner child, the one who didn't understand and know her dad in the way she might have wanted. Thus, by drawing on her personal experience, the director succeeds in creating a film not only as a cinematic representation but also as a collection of personal experiences and memories. The atmosphere is also created through cinematography - lighting, reflections, pastel colours and resort locations help us feel nostalgic for the past. Sofi's handheld camera shots and watching them on an old TV set help us to feel transported back to the 1990s.

The director makes her first feature film with a special sensitivity that can be felt not only in the choice of shots, but also in the actors' performances. The film combines childhood memories, childlike lightness, innocence and the uncertainty of childhood with the longing of adulthood and the desire to understand the slowly fading memories and their significance in the bigger picture of life. Charlotte Wells' creative work manages to find space for both joy and melancholy. Not all viewers will experience the film through the same feelings and reflections. Some will dislike the film and say that nothing happened, while others will feel that a lot happened. The latter will find connections to their personal experiences and the film will give them a cathartic experience.