Aftersun

„Manau šaunu, kad mes dalinamės tuo pačiu dangumi. Kartais kai pažiūriu į saulę, negaliu nepagalvoti apie tą faktą, kad ją mes matome kartu, nors ir esame skirtingose vietose“ – Sofi.

Santykiai su šeimos nariais mums visada bus pirmi ir svarbiausi. Nuo tavęs nepriklauso kokią šeimą turėsi ir, ar ji bus tokia tobula, kokia rodoma optimistiniuose filmuose. Būtent šeima suformuoja mūsų meilės poreikį bei nulemia elgesį ir pasirinkimus ateityje.

Režisierės Charlotte’s Wells filmas „Po saulės” (Aftersun, 2022) yra apie dukros Sofi (akt.Frankie Corio) ir tėvo Kalumo (akt. Paul Mescal) santykius. Jie yra rodomi atostogų prisiminimuose praeityje, drebančia ranka filmuotuose buitine vaizdo kamera. Šis filmas pasižymi, kad jame yra vaizduojami ypač šiuolaikiški santykiai tarp tėčio ir dukros. Sakydama šiuolaikiški, turiu omenyje, kad šiuose santykiuose Kalumas Sofi priima tokią kokia ji yra ir nenori jos suvaržyti, visada išklauso ją išklauso.

Kadangi mergaitės tėvai yra išsiskyrę, todėl atostogų kelionėje ji leidžia laiką tik su tėvu. Dukra, kuri žengia paauglystės laiptais ir viskas ją labai domina, stengiasi suprasti pasaulį, kas dedasi aplink ją. Tėtis, kuris stengiasi praleisti laiko su atžala ir užfiksuoti visas įmanomas akimirkas, kad jo dukra turėtų bent kokį prisiminimą kartu. Tačiau, kaip sužinome filmo pradžioje, tai jų paskutinės atostogos… Kalumas turi psichologinių sutrikimų, todėl jo elgesys keistokas. Vienoje scenoje rodoma kaip jis nusiperka kilimą, nes mano, kad šis suteiks ramybės ir jaukumo. Filmo pabaigoje galima buvo pamatyti tą patį kilimą jau užaugusios dukros namuose, kas rodo, kad ji turi išsisaugojusi suvenyrą nuo tėčio.

Filme buvo scena, kur rodoma kaip vyras išgėrė alkoholio ir tiesiog pamiršo savo dukrą. Matome kaip Sofi pasakoja jam apie savo jausmus, kad po turiningos ir linksmos dienos, ji jaučiasi labai pavargusi. Tėtis nusivylęs savimi, kai ji šitai pasako ir su kartėlius apspjauna veidrodį. Taip išreiškia pyktį sau, nors filmo publika turbūt pamanė, kad jam tiesiog nepatiko jo atspindys. Bet jis stengėsi būti geru tėvu. Pradžioje kelionės, Sofi, pakvietė jį eiti dainuoti karaokę per judviejų mėgstamiausią dainą ir labai nuliūdo, kai Kalumas nesutiko. Kelionės pabaigoje jis pats kvietė ją eiti šokti, kad atsiprašytų dukros už tai, kad nesutiko padaryti tai, ko ji taip norėjo. Mažametė mergaitė filme turi visai kitokį požiūrį į gyvenimą. Ji dar tik jaunas asmuo ir gerai nežino, kas yra psichologinės problemos ir kaip jos keičia žmogaus gyvenimą, todėl normalu, kad nesuprato, kodėl tėvas taip elgiasi. Filme ji visada stengdavosi išsakyti savo tėvui kaip jaučiasi ir kaip viskas priverčia ją susimąstyti.

350 milijonai žmonių visame pasaulyje turi depresiją dėl įvairių priežasčių. Depresija yra rimta liga ir nuo jos galutinai pasveikti nėra įmanoma. Galima gerti vaistus, eiti pas psichologus ir kt., bet tai tik palengvins depresijos simptomus. Mano nuomone, tai viena iš sunkiausių psichologinių būsenų, nes per ją žmonės mato realybę daug blunkesnėmis spalvomis ir nesidžiaugia pasauliu taip, kaip džiaugiasi sveiki žmonės, arba bent jau sergantys kitomis ligomis. Šis filmas subtiliai, bet labai įdomiai atspinti gyvenimą su depresiją.

Recenzijos pabaigai norėčiau aptarti finalinę sceną. Čia diskotekoje šoka Sofi tėtis, tarpuose parodant ir jau suaugusią jo dukrą. Šia scena norėta iliustruoti, kad Sofi pagaliau pamato ir supranta Kalumo tamsiąsias puses ir jo kančią. Filmas suteikia savotišką nostalgijos jausmą tiems, kurie augo pilnoje šeimoje su mama ir tėčiu, ir tiems, kurie niekada to neturėjo. Žiūrint šį filmą pradžioje jis man nekėlė daug jausmų. Teko susikaupti ir įsigilinti, siekiant suprasti, ką filmas norėjo parodyti. Atrodė, kad jame tiesiog yra rodoma tėviška meilė dukrelei. Tačiau aš klydau, kadangi viskas yra kur kas giliau. Atpažinau savo manieras ir jausmus tiek Kalumo, tiek Sofi personažuose. Tai yra filmas apie depresiją, kuris pasiima dalelę tavęs ir verčia ją užpildyti savo mintimis, kūryba. Realistiškas, bet kartu ir meniškas chaosas, paliečiantis mūsų visų širdis.

"I think it's great that we share the same sky. Sometimes when I look at the sun, I can't help but think about the fact that we see it together, even though we are in different places" - Sofi.

Relationships with family members will always come first and foremost for us. The kind of family you have, and whether it is as perfect as the optimistic films make it out to be, is not up to you. It is the family that shapes our need for love and determines our future behaviour and choices.

"Aftersun (2022) directed by Charlotte Wells, is about the relationship between a daughter, Sofi (played by Frankie Corio), and her father, Calum (played by Paul Mescal). They are shown in holiday memories in the past, filmed with a shaky hand on a home video camera. This film has the distinction of depicting a very contemporary relationship between a father and his daughter. When I say modern, I mean that in this relationship Kalum accepts Sofi as she is and does not want to restrain her, always listening to her.

As the girl's parents are divorced, she spends her holiday with her father only. The daughter, who is going through adolescence and is very interested in everything, tries to understand the world around her. A dad who tries to spend time with his offspring and to capture every possible moment so that his daughter has at least one memory together. But, as we learn at the beginning of the film, this is their last holiday... Calum has a psychological disorder, which makes his behaviour strange. One scene shows him buying a carpet because he thinks it will give him peace and comfort. At the end of the film, the same carpet could be seen in the house of his grown-up daughter, suggesting that she has kept a souvenir from her dad.

There was a scene in the film where a man drank alcohol and simply forgot about his daughter. We see Sofi telling him about her feelings, that after a full and fun day, she feels very tired. Dad is disappointed in himself when she says this and spits bitterly in the mirror. This is his way of expressing his anger at himself, although the film audience probably thought that he simply did not like his reflection. But he tried to be a good father. At the beginning of the trip, Sofi invited him to go sing karaoke to a favourite song of theirs and was very upset when Calum did not accept. At the end of the trip, he himself invited her to go dancing to apologise to his daughter for not agreeing to do what she wanted so much. The little girl in the film has a very different outlook on life. She is only a young person and does not know very well what psychological problems are and how they change a person's life, so it is normal that she did not understand why her father was behaving in this way. In the film, she always tried to tell her father how she felt and how everything made her think.

350 million people around the world suffer from depression for a variety of reasons. Depression is a serious illness and there is no definitive cure. You can take medication, go to psychologists, etc., but this will only relieve the symptoms of depression. In my opinion, it is one of the most difficult psychological conditions because it makes people see reality in a much duller light and does not make them enjoy the world in the same way as healthy people, or at least people with other illnesses, do. This film is a subtle but very interesting portrayal of living with depression.

I would like to end this review by discussing the final scene. Here Sofi's dad is dancing in the disco, with his grown-up daughter in between. This scene is meant to illustrate that Sofi finally sees and understands the dark side of Calum and his suffering. The film gives a kind of nostalgic feeling to those who grew up in a complete family with a mum and dad, and to those who never had that. When I watched this film at the beginning, it did not evoke many feelings for me. I had to concentrate and dig deep to understand what the film wanted to show. It seemed to be simply showing paternal love for a daughter. However, I was wrong, because it is much deeper than that. I recognised my own mannerisms and feelings in the characters of both Kalum and Sofi. This is a film about depression that takes a part of you and makes you fill it with your thoughts and creativity. A realistic yet artistic chaos that touches the hearts of us all.